Tamsa (pirma knyga)

1.Skyrius

Sveiki, kad būtų lengviau skaityti skyrius suskirsčiau į dalis tris. Negalėjau grynai pateikti, kaip naujo skyriaus, nes wattpada metė pataisymus, kaip galinį skyrių ( tai reikškia, jog pvz. pirmo skyriaus antrą dalį būtumėte skaitę po epilogo). Tai tebūnie šie dalių suskirstymai jums tarsi "skirtukai", kam per ilga visa dalis iškart, skaitote tomis trimis:)(pirmadienį perskaitysite pirmą dalį, antradienį pradėsite nuo antros, o trečiadienį trečios ir t.t. Bus lengva atsekti, kur baigėte, kad neskaityt nuo pradžių :D). Tikiuosi šitaip bus patogiau tiems kam buvo per ilgi skyriai:) 

§ 

I dalis

Emilija:

Vėl pabudau išpilta šalto prakaito. Kaip ir kitus pastaruosius mėnesius mane kankino prisiminimai, apie prieš pusmetį patirtą siaubą. Apie tas baisias valandas, kai mane buvo įkalinęs monstras. Žodis monstras buvo per švelnus, bet kaip dar galėjau pavadinti Viktorą. Nežinau.

Vis sunkiau buvo patikėti, kad vos prieš pusę metų gyvenau normalų paauglės gyvenimą. Man vos septyniolika, o mano geriausi gyvenimo metai jau pasiglemžti. Nejaučiu sau gailesčio, dėl to, kaip susiklostė mano gyvenimas, tai nieko nepakeistu. Tiesiog gyvenu toliau ir stengiuosi pasiimti, kuo daugiau iš man likusio laiko. Toliau mokausi trečioje gimnazijos klasėje ir ruošiuosi baigiamiesiems egzaminams, bendrauju su šeima, draugais. Kitaip tariant stengiuosi gyventi įprastą gyvenimą. Tai viskas, ką aš galiu.

 Nežinau, kodėl būtent man taip susiklostė gyvenimas, niekada nebuvau išskirtinė iš kitų nei savo išvaizda, nei kuo kitu. Turėjau trumpus, šviesius plaukus, kuriuos dar susirišdavau į uodegytę. Rengdavausi tai, kas tuo metu būdavo madinga. Nebuvau populiariausia mokykloje, bet draugų man netrūko. Mano ūgis ir buvo vidutinis metras šešiasdešimt penki. Apie mane būtų sakę normali. Tokia kaip visi. Nieko išskirtinio. Bet dabar dažnai pati nebežinau, kas aš esu. Dalykai, kurie man rūpėjo tada dabar nebesvarbus. Vilkiu nebe tai, kas madinga, o tai kas man patinka, elgiuosi, kaip noriu, o ne kaip derėtų, vakarėliai manęs nebedomina, nebent juos rengia Kristė. Po tam tikrų gyvenimo įvykių suvokiau, kad stengimasis būti normaliai yra kvaila ir užima per daug laiko. Geriau būti savim, nei gaišti laiką tokioms beprasmybėms, kaip įtikti kitiems.

 Kitos seniau man tai pat patikusios pramogos su draugais, dabar ir atrodo kvailos. Visos tos išgertuvės, šunybės, kurias krėsdavome, bereikšmės. Prisimenu, kaip apvyniojome tualetiniu popieriumi prie matematikos mokytojo namo augantį medį, nes šis sukirto Paulių per kontrolinį. Dabar tai atrodo visiška nesąmonė, nors tuomet ir buvo smagu. Draugų ratelis irgi tapo, kur kas siauresnis. Nes kokį mėnesį po pagrobimo su nieko nenorėjau kalbėti. Kadangi niekam negalėjau apie tai pasakoti, daugelis nustojo su manimi bendrauti, nes pradėjo manyti, jog esu pasikėlusi, ir todėl juos ignoruoju. Dar kiti, tiesiog matė, jog pasikeičiau ir todėl mūsų ryšiai po truputi nutrūko. Paulius tai pat dabar jau priklauso prie mano buvusių draugų. Kaip ir tikėjausi iš visų mano draugų vienintelė Kristina mane suprato. Ji visada buvo mano geriausia draugė. Ji pirmoji pastebėjo, kad su manim kažkas blogai, bet kadangi nenorėjau pasakoti, tai ji ir neklausinėjo, tiesiog buvo šalia. Už ką aš jai labai dėkinga. Mama manė, kad mano uždaresnis elgesys susijęs su liga. Niekada ir nebandžiau pakeisti šios jos nuomonės. Tai buvo geriau nei tiesa. Dabar nepaisant visko, kaip ir vėl gyvenu pakankamai normalų gyvenimą. Normalu, kiek jis toks gali būti man. Bet vis tiek dažnai jaučiuosi įkritusi tarsi į milžinišką duobę iš kurios niekaip negaliu išsikapanoti, kad ir kaip stengčiausi.

Keliuosi iš lovos pavargusi nuo savo pačios depresuotų minčių. Noriu nustoti galvoti apie blogus dalykus, bent kol kas. Atsikėlusi nueinu į vonią. Atsiprausiu veidą šaltų vandenių. Man ir vėl peršti ranką. Taip visada būna besikeičiant orams. Žvelgiu į randą ant rankos. Pjūvis, kurį padariau stiklo šuke eina tiesiai per plaštaką. Kadangi neapskaičiavusi per giliai įpjoviau liko nemažas randas, o dėl įkandimo į tą pačią vietą atrodo tarsi man būtų buvęs išplėštas gabalas mėsos, o po to vėl nerangiai prisiūtas. Žodžiu ne pats maloniausias vaizdelis akims. Tačiau nesigailiu susipjausčiusi ranką. Tai buvo vienintelė galimybė išgelbėti Matą, o kartu ir save. Jei reikėtų ir vėl tai padaryčiau.