Tamsa (pirma knyga)

16 skyrius

I dalis

Po 2 mėnesių.

Emilija:

Gulėjau ligoninės lovoje skaičiuodama paskutines savo gyvenimo dienas, donoras taip ir neatsirado, o mano sveikata vis prastėjo, nebe išvengiau ir chemoterapijos. Beliko pasidžiaugti, kad dar turiu plaukus, nors ir laikinai, su chemoterapija. Savaime aišku aš su savo sėkme turėjau patekti į dešimt, penkioliką procentų žmonių, kuriems gydymas vaistais nepadėjo.  Donoras neatsirado, nes mano kraujo grupė buvo IV(AB) , kurios paplitimas vos aštuoni procentai. Kai kitų grupių būna virš trisdešimt ar dvidešimt procentų paplitimas. Aš visada žinojau, jog man mažai šansų pasveikti. Bet vyliausi, kad viskas bus gerai. Kaip ten sakoma viltis miršta paskutinė. Bet deja ji miršta. Tai gi gulėjau ligoninės lovoje kęsdamas skausmus, kurių beveik nenumalšino net vaistai.

Matas siūlė mane paversti, bet aš atsisakiau. Nenorėjau, kad mano kitas gyvenimas būtų paženklintas krauju ir lavonais. Žinojau, kad tai savanaudiška mano artimųjų atžvilgiu.

Dabar buvo antra valanda nakties ir aš niekaip negalėjau užmigti. Širdyje kaip visada jaučiau keista tuštumą. Kažkas buvo ne taip, bet aš nežinojau kas. Atrodė, kad turiu kažką prisimintini, bet kartu ir nebuvo ko. Pastaruosius dvejus mėnesius visada taip jausdavausi, buvau šį jausmą išmokus ignoruoti. Bet šįvakar tai buvo sunku padaryti. Tai buvo neapsakomas vienišumo jausmas. Mano širdis jautė ilgesį. Bet aš nežinojau ko, ar kieno.

-Tai vis gi iki galo nusprendei likti žmogumi. – išgirdau balsą sklindanti nuo lango.

Atsirėmęs į palangę ir sunėręs rankas ten stovėjo jaunuolis. Jis nebuvo nevyresni, kaip dvidešimties metų. Iš pradžių pamaniau, kad man vaidenasi.

-Matas būtų tave pakeitęs, jei tik būtum leidusi, bet turi būti užsispyrusi iki pat galo.

-Kas tu toks ir iš kur pažįsti Matą? – nejaučiau jokios baimės, dėl mano palatoje esančio įsibrovėlio. Būnant prie mirties slenksčio baimė tampa beprasmė.

Jis priėjo prie mano lovos. Dabar jau aiškiai mačiau jo veidą. Jis buvo gražus. Tamsus plaukai ir tamsios gilios akys, atrodė, jog galiu jose paskęsti. Nuo jo artumo keistai suspurdo mano širdis. Jis liūdnai į mane pažvelgė.

-Tuoj pati prisiminsi. Mikliu judesiu jis atėmė mano apyrankę. Tą sekundę supratau, jog jis vampyras. Žmogus nebūtų taip greitai judėjęs.

Jis pažvelgė tiesiai man į akis, nuo jo žvilgsnio ėmiau jaustis bevalė. Atrodė, kad jau esu tai jautusi. Jo akys tapo raudonos.

-Prisimink mane, – paliepė.

Po akimirkos nuo mano minčių nukrito tarsi šydas. Norėjau to ar ne, bet mano prisiminimai grįžo, apie jį. Mato užkalbėjimas buvo nulaužtas. Prisiminiau mūsų pažinties naktį. Kaip jis pirmą kartą pasakė, jog mane myli. Jo prisilietimus, bučinius. Ir galiausiai, kad nuo jo rankos žuvo mano tėvas.

-Kristoferi, – tariau pašnibždom nuo užplūdusiu jausmų. Nežinojau verkti ar džiaugtis jį matant. Mirties akimirką viskas atrodė beprasmiška ir be galo prasminga.

-Juk nemanei, kad vien todėl, jog Matas ištrynė tavo prisiminimus apie mane aš iš tikro dingsiu iš tavo gyvenimo.

-Tu čia neturėtum būti.

-Ateinu kiekviena naktį kai užmiegi, – atsakė jis ir atsisėdo šalia mano lovos, – tiesiog nusprendžiau, kad šį kartą tau leisiu mane pamatyti. Ir net gi prisiminti. Vienintelė priežastis, kodėl atminties tau negražinau seniau yra ta, kad mane pamiršusi mažiau kentėjai, o man reikėjo laiko, kol būčiau grįžęs. Kurį laiką nejautei to didžiulio skausmo, kuri tau suteikiau paaiškėjus tiesai apie tavo tėvą ir to man pakako, kad baigčiau, ką pradėjęs.