Tamsa (pirma knyga)

18 skyrius

I dalis

Emilija:

Vos įėjusi į namus supratu, kad kažkas negerai. Jaučiausi stebima. Šį jausmą deja puikiai pažinojau, kaip ir daugelį kitų.

-Ar čia kas yra? – paklausiau.

-Kad ir kaip stengiuosi tavimi atsikratyti man niekaip neišeina. Kaip toks trapus padaras esi labai jau gyvybinga, – tarė, iš šešėlio išlįsdama, Amanda.

-Ko tau reikia? Net jei manimi atsikratysi Kristoferis neperims sosto, jis jau paskirtas jo broliui.

-Žinau, bet aš vis tiek noriu keršto. Būti atstumai, dėl žmogaus žeidžia mano savigarbą. Tai gi tu mirsi, kad Kristoferis amžinai kentėtu, kaip jo brolis.

-Šį kart pati atliksi savo juodą darbą ar vėl rankas priversi teptis kitus? – paklausiau.

-Savaime aišku kitus, – plačia, kraupia šypsena nusišypsojo jį. – Tu neverta, kad asmeniškai tepčiausi rankas. Aš čia tik, todėl kad gyvai matyčiau tavo kančias.

-O tu tikrai nesveika, – tariau.

-Tavo vaikinas didesnis monstras nei aš, patikėk.

Jei davus ženklą žvilgsniu, šalia jos atsirado vampyras.

-Nužudyk ją Saimonai. Tik prieš tai pasirūpink, kad ji šiek tiek pasikankintu.

Vampyras šoko ant manęs. Aš užmerkiau akis, kaip visada, kai jau manydavau, jog mirsiu. Žinojau, jog šįkart nebe išsigelbėsiu, bet skausmo taip ir nepajutau. Iš tikro nepajutau iš vis, kad kas mane paliestu. Atsimerkusi išvydau Kristoferį.

-Garbės žodis, kiek dar man reikės žudyti, kol visi supras, kad mano princesė neliečiama? Kada tu suprasi Amanda, kad aš nuo Emilijos niekada nenuleidžiu akių ir tau nepavyks, jos nuskriausti. Kaip aš galėčiau jos nestebėti, kai žinau, jog tu į ją kėsiniesi dar geresnis klausimas? – tarė Kristoferis, išplėšdamas iš krutinės širdį mano užpuolikui, prieš mano akis. Šį kart nebuvo šalia Sebastiano, kad man uždengtu akis. Taigi aš mačiau visą šį siaubingą vaizdą.

Išgirdau garsų Amandos juoką.

§

Kristoferis:

-Patikėk, Kristoferi, tu kalbi aiškiai. Bet man įdomu, kaip reaguos tavo princesė gyvai matydama, koks tu monstras. Žinoti iš kalbų ir pamatyti savo akimis du skirtingi dalykai, tiesa princesę? – ji jau kreipėsi į Emiliją. Žodį princesė Amanda ištarė su neslepiamu šleikštuliu, bet kiti žodžiai buvo ištarti su šaltu pasitenkinimu.

Emilija nieko neatsakė jos veide atsispindėjo tik šokas sumišęs su šleikštuliu. Negalėjau jos, dėl to kaltinti. Tai kas čia vyko turėjo jai būti per žiauru ir nesuvokia. Man deja tuo tarpu tai buvo vos ne kasdienybė.

-Tu kaip visada nuverti savo priešą. Kada suprasi, jog buvimas grynakrauje tau negarantuoja visiško saugumo Amanda. Visada atsiras galingesniu ar protingesniu už tave. Deja šią pamoką tu išmoksi skaudžiausiu būdu.

Ištiesiau ranką Emilijai vildamasis, kad ji jos neatstums, numesdamas jos užpuoliko širdį šalin. Kelias sekundes ji, tiesiog žiūrėjo į mane nejudėdama. Žinojau, kad dabar jai turėjau atrodyti, kaip velnias nužengiąs iš pragaro su visu tuo krauju ant savęs. Jei kada ir vėl galėjau ją prarasti, tai dabar. Kai ji pamatė mane žudanti. Amanda teisi žinoti apie mane ir matyti mane atimanti gyvybę du skirtingi dalykai. Prieš Emilijos akis aš ką tik tapau tikru žudiku. Ir ne bet kokiu, bet monstru, be emocijų. Nebegalėjau daugiau nuo jos paslėpti tikrojo savęs. Kad ir kaip tai ją įskaudins. Dabar prieš savo akis jį pamatė tamsiąją mano pusę, kaip niekada aiškiai. Aš norėjau, kad Emilija žinotu apie šią mano pusę, bet niekada nenorėjau, jog ją pamatytų gyvai. Iki Emilijos niekada nesijaudinau, kaip ši mano pusė veikia kitus, bet dabar aš bijojau. Bijojau, jog prarasiu gyvenime tai, kas man svarbiausia. Kiekvieną kartą atsiskleidžiant manyje glūdinčiai tamsai aš bijojau. Bijojau jos netekti. Ji buvo visas mano gyvenimas, mano lemtis, mano pražūtis. Šio monstro, kuriuo dabar buvau ji neturėjo išvysti savo akimis gyvai. Tik išgirsti apie jį, kad to niekas negalėtu nukreipi prieš mane, kaip ginklo mus išskirti. Bet ji išvydo. Ir jos niekas nebegalėtu kaltinti, jei šįkart ji manęs nebenorėtu iš tikrųjų.