Tamsa (pirma knyga)

9 skyrius

I dalis

Matas:

Kaip buvo žadėjusi Kristina atėjo pas manęs vakarienei. Vakarą praleidome labai smagiai. Kaip visada bendrauti mums buvo lengvą. Buvo matyti, jog Kristina puikiai leidžia laiką su manimi, kas mane džiugino.

-Ar turi ledų? – paklausė manęs Kristina .

-Taip, šaldiklyje, tuo paduosiu.

-Nereikia pasiimsiu pati tarė ji, – nueidama prie šadytuvo po vakarienės ir atsidaryma jį.

-Ne, palauk nedaryk, – bandžiau spėti sulaikyti Kristiną.

-Kodėl tavo šaldytuve kraujo pakeliai? – paklausė apmirusiu balsu.

Žinau, kad galėjau pameluoti. Bet to nedariau. Net jei būčiau sugalvojęs įtikinimą melą, nebenorėjau jai meluoti. Kristina pažinojo pakankamai ilgai mane, kad žinotų tikrąjį mane. Todėl tikėjausi, kad ji matys mane ne vampyrą kuriuo esu, o tikrąjį mane. Laikas tiesai pagalvojau, tardamas žodžius:

-Kristina žinau, kad tai, ką aš tau pasakysiu gali skambėti, kaip bepročio klėdesiai, bet aš vampyras.

-Geras pokštas, – nusišypsojo ji.

Žvelgiau tiesiai jai į akis ir ramiai, kuo rimčiausiai, kad ji manimi patikėtu tariau:

-Tai tiesa. Pati pagalvok visas tas keistas mano elgesys, o dabar dar ir kraujo maišeliai mano šaldiklyje.

Ji tik papurtė galvą pasimetusi.

-Aš tau įrodysiu gerai? Tik prašau nepradėk manęs bijoti.

Visu greičiu iš vienos kambario vietos perbėgau į kitą. Kristinoms akims tai prilygo teleportacijai per akimirką atsidūriau kitame kambario gale jai visiškai nepastebint mano judesiu.

-Kaip tai padarei? – vos girdimai paklausė ji.

-Jau sakiau aš vampyras. Emilija apie tai žino, ji supranta. Prašau, - maldavau.

Ji nebe ištarė nei žodžio tarsi būtų šoke. Gal jame ir buvo. Kad įrodyčiau galutinai, kas esu išleidau savo iltis, mano akys pakeitė savo spalvą iš mėlynų į raudonas. Parodžiau jai tikrąjį save melsdamasis, kad tai nebūtų paskutinis kartas, kai matau savo gyvenimo meilę.

-Pabaisa, – vos pašnibždom, baimės kupinu balsu ištarė ji. Supratau ją pervertinęs ir, kad padariau klaidą vis gi dabar pasakęs jai tiesą.

Grįžau į savo žmogiškąją forma.

-Prašau, Kristina, – vėl maldavau, kad nebijotų.

-Ne, nesiartink prie manęs.

-Aš tau nekeliu jokio pavojaus. Tu negali manęs bijoti, tik ne tu, – tariau beviltiškai labiau sau nei jai. Vienintelė mergina, kurią savo gyvenime iš tikro mylėjau manęs bijojo ir aš negalėjau nieko padaryti. Žinojau, kad buvo kvaila tikėtis, kad Kristina su tuo, jog esu vampyras susitaikys tai pat lengvai, kaip Emilija. Bet vis tiek gyliai širdyje kvailai vyliausi, jog viskas bus gerai, kad ji supras mane, pripažins ir svarbiausia nebijos manęs. Deja buvau neteisus. Aš ją praradau. Kada aš paskutinį kartą verkiau? Žengiau žingsni arčiau jos.

-Išklausyk, mane.

-Tu sakiai Emilija žino?

-Taip ir ji supranta. Jei tu mane išklausytum ir suprastum, kad aš nesu tai, kuo mane laikai.

-Aš...man reikia laiko aš negaliu dabar būti su tavimi.

Nemaniau, kad širdis gali dūžti iš meilės daugiau, kaip vieną kartą per kelias minutes, bet mano dužo nuo kiekvieno Kristės atstūmimo, nuo kiekvienos baimės gaidelės jos balse kalbant su manimi.