Tamsa (pirma knyga)

3skyrius

I dalis

Emilija:

Iš ligoninės išėjau dar labiau nusiminusi nei paprastai. Gydytojas ir vėl negalėjo nieko gero man pasakyti. Kaulų čiulpo donoras man dar nerastas, tad viskas, ką galiu daryti laukti. Nebent leukemija sutikčiau gydytis chemoterapija. Ko tikrai nebus. Jei sutikčiau su šiuo gydymosi būdų nebegalėčiau normaliai gyventi, kaip dabar. Man nebe užtektu porą kartų per savaitę pasirodyti gydytojui po pamokų, turėčiau ligoninėje gulėti savaitėmis. Mane nuo tos minties net nupurtė. Bet to nemanau, kad nuplikusi ir toliau sugebėčiau apgaudinėti aplinkinius, kad esu sveika. Jei jau man lemta mirti, tai paskutines savo gyvenimo dienas noriu praleisti su draugais ir šeima, gyvendama, kiek įmanoma įprastesnį gyvenimą, o ne trūnydama ligoninės palatoje. Kad aš sergu su mama, mano sprendimu pasakėme tik patiems artimiausiems žmonėms Kristės šeimai, mano seneliams. Vėliau šią paslaptį aš pati dar atskleidžiau ir Matui su Marija. Na ši pati suprato apie mano ligą vos mane pamatė. Daugiau niekam. Nenorėjau, kad žmonės manęs gailėtų, o ir gyventi normaliai tada būtų sunkiau buvę, nes žmonės nuolat būtų bandę mane užjausti ir man padėti. Užsigalvojusi nepastebėjau, kai į kažką atsitrenkiau.

-Atsiprašau, - išlemenau. Pakėlusi galvą išvydau Deividą.

-Nieko tokio. Ką čia veiki? - paklausė Deividas.

-Buvau pas mamą, - jis žinojo, kad mano mama gydytoja. - O tau čia ko? - pati nežinau, kodėl paklausiau galėjau, tiesiog nueiti juk man visiškai nebuvo įdomu.

-Nieko rimta regis būsiu peršalęs, todėl atėjau pasitikrinti. Ryte buvo šiek tiek temperatūros, - jis gūžtelėjo pečiais.

-Aišku. Na ką gi iki, aš jau eisiu.

-Palauk, noriu, kai ko paklausti, - sustabdė jis mane.

-Taip?

-Tarp tavęs ir to vaikino, kuris buvo kino teatre kas nors vyksta?

Riebiai nusikeikiau mintyse eilinį sykį. Deividui neturėjo rūpėti mano ir Kristoferio santykiai.

-Ne, tarp mūsų nieko nėra ,- nuo šios minties man nudiegė širdį, todėl kalbėjau kiek šiurkščiau nei turėjau. - Kaip bebūtų tai ne tavo reikalas.

Jis kiek suglumo, dėl tokio šiurkštaus mano tono.

-Gal ir ne mano.

Pasijutau truputi kalta jis nekaltas, kad man taip gavosi su Kristoferiu.

-Atsiprašau, bet jau tikrai turiu eiti.

-Gerai pasimatysime mokykloje. Iki.

-Iki, - jis sparčiu žingsniu nuėjo į ligoninę.

Nežinojau, ką man toliau daryti nenorėjau važiuoti namo, nes ten bučiau viena, o Kristė po pietų su mama išvažiavo aplankyti močiutės, taigi pas ją ir nueiti negalėjau. Kitomis aplinkybėmis paprasčiausiais bučiau nuvažiavusi pas Matą. Bet dabar bijojau, kad ten gali būtį Kristoferis. Žinojau, kad galėčiau, tiesiog paskambinti ir paklausti Mato ar jis vienas, bet tada jis suprastų, jog kažkas negerai nenorėjau, kad jis nerimautu labiau nei būtina, dėl manęs. Niekada nenorėjau, kad kiti nerimautu, dėl manęs. Bet man reikėjo su ,ko nors pasikalbėti ar, kad kas nors, tiesiog būtų šalia taigi nusprendžiau visgi važiuoti pas jį. Be to man jau dvi savaites sėkmingai sekėsi vengti Kristoferio tai gal pasiseks ir šiandien.

-Sveikas, - apkabinau Matą, kai jis atidarė duris man atvykus. Atvažiavau autobusu pas jį. Matas nieko manęs neklausė apie Kristoferį, ar apie mano greitą dingimą iš jo namų vos sužinojus apie tai, kad Krisas grynakraujis. Už tai jam buvau dėkinga. Jis žinojo, kad panorėjusi tai aptarti pati į jį kreipsiuosi. O kol kas neklausinėjo.