Tamsa (pirma knyga)

10 skyrius

Emilija:

Tai gi tu ir vampyras? – tarė Kristina Kristoferiu. Mums  visiems keturiems sėdint Mato namų svetainėje.

-Taip, – Kristoferis linksmai, jei nusišypsojo.

-Košmaras. Tu, – ji jau kreipėsi į mane ,– kaip geriausė draugė galėjai man daug anksčiau viską papasakoti.

-Būtum manimi patikėjusi? – pakėliau antakį.

-Ne, bučiau liepusi liautis vartoti, ką vartoji, – prisipažino ji.

Kristoferis smalsiai pažvelgė į mane.

-Ką?

-Kokia buvo tavo reakcija sužinojus apie mūsų rūšį? Buvai tokia pat sutrikusi, o gal išsigandai?

-Juokauji tu gal jos visai nepažįsti? – nusijuokė Matas.- Po to, kai ją pagrobęs Viktoras papasakojo apie mane tiesą, kad esu vampyras . Ji tiesiog paklausė ar tai tiesa  visiškai ramiai manęs. Nežinodamas, ką jai atsakyti iš sutrikimo, tiesiog linktelėjau, bijojau ją išgąsdinti. O ji man nusišypsojo. "Gerai vadinasi man nesivaidena ir aš nesikraustau iš proto. Tavo elgesys tikrai būdavo keistas kartasi, nevisai,  kaip žmogaus mums bendraujant "- atkartojo mano žodžius Matas.

Pavarčiau akis.

-Gera ta mano reakcija buvo.

-Pamaniau, kad tu beprotė, – tarė Matas.

-Sakyčiau plačios pasaulėžiūros. Gal keistuolė, bet ne beprotė. Be to prieš galą pats nelabai stengeisi apsimetinėti. Tiesą sakant manau, jog to ir telaukei,  kol išsiaiškinsiu tiesą apie tave ir galėsi nebemeluoti. Galu gale tai nebūtų mane padarę vieninteliu žmogumi žinančių apie jūsų rūšį.

-Vistiek tavo reakcija buvo per rami, – atsakė Matas, – žinai, kas dar smagiau Krisai, sužinojusi , kas esu ji te paklausė ar tu žudai žmones? Kai jai atsakiau, jog ne, nes maitinuosi iš kraujo maišeliu. Ji atsakė. "Gerai, nes tai butų apsunkinę mūsų buvimą draugais toliau". Ir viskas. Ji nukreipė toliau kalba apie ką klabėjome prieš tai tarsi šio pokalbio nė nebuvo. Kas taip reaguoja?  – purtė galva Matas.

Kristoferi žvelgė į mane, kaip į pakvaišėlę. Po Mato pasakojimo.

-Žinojau, kad manęs neskriaustum ir man to pakako, jog būtume draugai, – atsakiau.

-Tu niekada nebuvai normalus žmogus tiesa? – nusijuokė Kristoferis.

-Tikrai ne, – atsakė Kristina už mane, – kartais aš net mastau ar ji nėra kokia ateivė.

-Labai juokinga, – nusivaipiau jai.

-Apsiprasi ir tu su viskuo greitai, – tarė Kristinai Matas pabučiuodamas skruostą.

-Aha.

-Na gi mieloji viskas ne taip jau blogai. Pagalvok turėsi amžinai jauną ir gražų vaikiną, – jis jai mirktelėjo.

-Ir be galo pasipūtusi, – ji pavartė akis.

-Tas ir gi tiesa, – nusijuokė Matas.

-Jus miela pora, – tariau.

-Žinau, – atsakė Matas pamerkdamas akį.

Papurčiau galvą.

-Mums jau reikia eiti Emilija. Pažadėjome, jog busime pietų mano tėvams,- tarė primindama Kristina.

-Gerai. Pasiilgau tavo tėvų nemačiau jų jau pora savaičių.

-Jie ir tavęs pasigedo, dėl ko manai pakvietė pietų tave.