Tamsa (pirma knyga)

15 skyrius

I dalis

Emilija:

Kiekvieną dieną vis labiau ilgėjausi Kristoferio. Mano širdyje buvo tuštuma. Man trūko jo šalia, jo apkabinimu, bučinių,saugumo ir ramybės jausmo,  kurį jausdavau šalia jo. Be Kristoferio tapau dar labiau atsiskyrusi nuo visu nei sužinojusi, jog sergu. Iš namų išeidavau tik į mokyklą. Beveik nebebendravau net su Matu ir Kristina. Man reikėjo laiko sugydyti širdį. Kristė tai suprato ir man nepriekaištavo ji panašiai jautėsi po savo santykių su Luku. Nepaisant draugų supratingumo žinojau, jog ilgiau taip tęstis negali. Turėjau susiimti ir pamiršti Kristoferį. Deja nemaniau, jog pati pajėgsiu tai padaryti, be pagalbos. Per daug jį mylėjau. Vos per kelis mėnesius Kristoferis sugebėjo tapti mano pasauliu. Mano šviesa tunelio gale. Dėl jo buvau pasiryžusį tapti net gi vampyre, kad tik liktume kartu amžinai. Iki jo net nežinojau, jog įmanoma taip stipriai mylėti. Nors toks ir buvo jo tikslas padaryti, kad nebegalėčiau be jo gyventi ir jam pavyko. Bet ir aš  žinojau būdų, kaip ji ištrinti iš širdies ir atminties jį, jog man nebeskaudėtu. Lyg jis nebūtų egzistavęs.

Pasibeldžiau į Mato namų duris, pasiryžusi nenusileisti, kol negausiu, ko noriu.

-Emilija labas, ką čia veiki? – tarė mane apkabindamas.

-Sveikas galime pasikalbėti?

-Žinoma, užeik, – jis atidarė plačiai savo namų duris įleisdamas mane vidun.

-Seniai tave be mačiau neįsivaizduoji, kaip mes su Kristina nerimavome, dėl tavęs, – tarė Matas atsisėdus mums svetainėj.

-Žinau ir atsiprašau už tai, – liūdnai šyptelėjau ,– man... tiesiog reikėjo laiko.

-Tai suprantama, – jis pažvelgė į mane nerimo kupinu žvilgsniu, – kaip jautiesi? Jau praėjo trys savaitės.

-Geriau, – pamelavau.

Matas žvelgė į mane su skausmu.

-Emilija, man labai gaila. Nežinojau apie tavo tėvą. Nebūčiau Kristoferio prileidęs prie tavęs.

-Viskas gerai, tai ne tavo kaltė.

-Nenoriu, kad šitaip kentėtum.

-Žinau.

-Kaip iš tikro jautiesi? Juk žinai prieš mane tau nereikia apsimetinėti, kad viskas gerai.

-Man skauda. Labai noriu pamatyti jį. Net sunku apsakyti kaip man trūksta jo šalia. Man visai nepastebint jis tapo svarbiausiu mano gyvenime. Atrodo, kad be jo nebe sugebėsiu būtų vėl laiminga. Noriu jo, bet negaliu jam atleisti ir tai mane žudo. –Jaučiau kaip akyse ima kauptis ašaros tai nustojau kalbėti. Nenorėjau verkti prieš Matą dabar.

Jis mane apkabino.

-Apgailestauju. Gailiuosi jus supažindinęs.

-Liūdniausia, kad net gi dabar, kai žinau tiesą apie jį nesigailiu jo pažinusi, – toliau liejau širdį Matui. – Net norėdama negalėčiau. Net jei mūsų meilė ir nesibaigė laimingai. Negalėčiau įsižadėti savo jausmų jam. Nes tai buvo tikra. Iki Kristoferio net nemaniau, kad įmanoma, ką nors taip mylėti. Ir vis tiek galiausiai nebepajėgiu jausti šio skausmo.

-Vargšas vaikas. Tokia jauna ir jau tiek visko patyrusi. Man plyšta širdis matant tave įskaudinta.

-Žinai tu man gali dėl to padėti, – tariau liūdnai.

-Ką turi omenyje? – kiek sutriko Matas.

-Aš nebenoriu kentėti. Man su laiku ne tik nelengvėja, bet dar labiau skauda be Kristoferio. Noriu jį pamiršti, kad bent paskutinius savo gyvenimo mėnesius galėčiau šiek tiek pajusti džiaugsmo.