Tamsa (pirma knyga)

Epilogas

Emilija:

- Kristoferi, ką tu darai? – nusijuokiau mums gulint ant sofos, jo svetainėje.

Jis nutaisė nekaltą veidą.

-Visiškai nieko, – tarė toliau bučiuodamas mano kaklą.

-Liaukis man jau reikia namo, o tai mama ims nerimauti.

Jis atsitraukė.

-Smagumo gadintoja.

-Pažadu, atsilyginti vėliau, o dabar parvežk mane namo.

-Jei tikrai to nori, nes aš asmeniškai manau, kad likus su manimi tau būtų smaugiau, – šelmiškai nusijuokė jis.

Jis atsistojo nuo sofos, kartu pakeldamas ir mane.

-Na tau visada galima pas mane įsliūkinti nakčiai pro langą, – nusišypsojau tokia pat šelmiška šypsena jam, kaip jis man.

-Gal taip ir padarysiu, – pakštelėjo man į lupas.

-Lauksiu, o dabar namo,– sukomandavau.

Kas su kėlė jam juoką.

-Tebūnie, -  tarė patraukdamas pro buto duris, jis prie savo automobilio. Kol važiavome nesikalbėjome, tiesiog buvau prisiglaudusi prie jo peties, kol jis vairavo.

-Iki, pasimatymo tavo kambaryje, – atsisveikino mane parvežęs Krisas.

-Iki, – pabučiavau jį ir patraukiau į namus.

-Kaip sekėsi pas Kristoferį? – paklausė mama, man įėjus pro duris, ateidama iš virtuvės.

-Puikiai, – kaltės jausmas prieš ją, dėl Kristoferio taip niekur ir nesitraukė nuo manęs. Nežinau, kaip ji reaguoti sužinojusi, jog mano vaikinas kaltas, dėl jos vyro, mano tėvo mirties.

-Gerai. Žinai man iš tikrųjų patinka tavo vaikinas. Matau, kad jis tikrai tave myli ir tu su juo laiminga. Ko dar galiu norėti.

-Džiaugiuosi tai girdėdama mama, – man dar labiau suspaudžia širdį nuo šių jos žodžių. Kartais neapsakomai norisi jai pasakyti tiesą. Bet ką gero tai duotų? Nieko tik sukeltu dar daugiau skausmo, todėl tyliu. Ir kartu liepiu tylėti savo sąžinei.

-Pas mane dabar ateina pasėdėti Kristinos mama, ketiname eiti į miestą mergaitiškai pasisėdėti, – nusišypsojo ji.

-Gerai, smagiai praleiskite laiką. Aš liksiu namie, likusį vakarą pažiūrėsiu filmą ar dar ką.

-Gali pasikvieti Kristiną.

-Ji dabar su Matu.

-Jei nori galiu likti namie?

-Tikrai nereikia, – nusišypsojau, – rasiu ką veikti.

Ji linktelėjo.

-Tuomet einu ruoštis, jei kas skambink.

-Būtinai, – patraukiau į savo kambarį.

Kambaryje radau ant mano lovos patogiai įsitaisiusi Kristoferį.

-Tai visas namas mūsų vienu? – šelmiškai paklausė jis.

-Regis taip. O tu mano kambaryje pasirodei greičiau nei maniau, – tai pat nusišypsojau jam.

-Tarsi aš sutikčiau savo noriu bent minutę praleisti atskirai nuo tavęs , kai tai nebūtina, - nusišypsojo dar plaučiau jis. Kaip jautiesi? – jau rimtai paklausė jis.

-Ką turi omenyje?

-Dėl tavo mamos, žinau, jog jautiesi vis dar kalta prieš ją.

-Viskas gerai, – atsisėdau šalia, – nieko su ko nesusitvarkyčiau.

Tai buvo tiesa. Atleisdama Kristoferiui žinojau kokios bus pasekmės ir buvau joms pasiruošusi, kad ir kaip būtų sunku.

Jis linktelėjo.

-Aš visada busiu su tavimi, kad ir kas nutiks.

-Žinau, – prisiglaudžiau prie jo.

-Tai kur mes baigėme pas mane? – paklausė, vėl žaismingai jis manęs, paridendamas mane po savęs ir imdamas bučiuoti.

-Tu nepataisomas, – nusijuokiau.

-Tik kai kalbama apie tave.

Po to, kai susitaikėme Kristoferis nebe paleisdavo manęs iš akių tarsi bijodamas, kad dingsiu. Jis net gi toliau pasirinko lankyti mokyklą. Gal dalis jo ir bijojo, jog vis dar galiu jį palikti. Negalėčiau jo, dėl to kaltinti. Bet aš neketinau bėgti daugiau. Be to vargu ar be egzistavo, kas nors, kas begalėtu mane atbaidyti nuo Kristoferio. Jau viskas, kas blogiausia, buvo padaryta. Bent taip maniau. Deja vėliau dar suprasiu, jog velnias visada gali tave nustebinti savo darbais, net kai manai, jog tai nebeįmanoma.