Tamsa (pirma knyga)

7 skyrius

I dalis

Kristoferis:

Atmečiau Mato skambutį. Neturėjau laiko dabar, su juo kalbėti. Pirmiausia reikalai. Vėliau jam perskambinsiu. Atsidaręs langą įsibroviau į butą, kuriame gyveno mano šiandienos auka. Laukdamas, kol Evaldas grįš įsitaisiau patogiau ant sofos, jo svetainėje. Butas buvo modernus ir šiuolaikiškas, kaip ir pats savininkas. Visur vyravo balta ir juoda spalvos. Buvo švaru ir tvarkinga. Atrodė tarsi iš katalogo. Netrukus grįžo ir mano laukiamas asmuo.

-Sveikas, Evaldai, – pasveikinau namo grįžusi vieną geriausių tėvo draugų, kurio dabar laukė mirtis.

-Kristoferi, ką čia veiki? – nustebęs paklausė jis.

-Tėvas paprašė tave aplankyti, kad jau buvau tame pačiame mieste.

-Visada malonu kai aplanko seni draugai. Ar tavo tėvui reikia, kokios paslaugos, kad tave atsiuntė? Juk žinai, kad su didžiausiu malonumu jam pagelbėsiu, bet kada.

Kur gi ne pagalvojau. Nors galėjau jį pagirti už gerą vaidybą. Jo veidas nieko neišdavė, jokių emocijų.

-Tėvas žino apie tavo sąmokslą su Dominyku.

-Ką turi omenyje? – toliau nekaltą vaidino Evaldas.

-Buvo išsiaiškinta apie tavo ir Dominyko susitarimą nužudyti jį. Sakyk, Evaldai, kam tau reikėjo šito? Kaip vienam iš mano tėvo patikėtiniu tau netrūko nei pinigų, nei įtakos. Puikiai žinojai, kad už išdavystę būsi nužudytas. Kam tau prireikė rizikuoti savo puikiu ir patogiu gyvenimu, juk nesi kvailas?

-Neturėjau iš ko rinktis, – prisipažino mano auka supratęs, kad išsisukinėti beprasmiška. - Pats žinai, kad kaip vampyras aš esu jaunas. Kai mane pavertė buvau trisdešimties. Vampyru esu vos dvidešimt metų. Iki tol aš turėjau šeimą, kaip bet kuris kitas normalus žmogus. Tą dieną kai pavirtau aš netekau savo žmonos, vaikų. Negalėjau grįžti pas juos po to, kuo tapau.

-Jei mano tėvas nebūtų tavęs pavertęs būtum miręs tame skersgatvyje.

Mano tėvas Evaldą rado padurta skersgatvyje, naktį po apiplėšimo. Jo durtinės žaizdos buvo mirtinos tad jis nebūtų išgyvenęs iki ligoninės.

-Žinau ir už tą esu dėkingas. Būvimu vampyrų nesu sužavėtas, bet tai geriau nei mirtis. Nors mano šeima ir kentėjo manydami kad, aš miriau vis tiek galėjau jais rūpintis. Palikau jiems nemažą pinigų sumą suvaidinęs, su advokato pagalba, jog jie gavo palikimą nuo tolimo mirusio dėdės, kurio jie nepažinojo ir kuris neturėjo daugiau artimųjų. Nors ir nebuvau šalia vis tiek slapta, per atstumą galėjau stebėti, kaip auga mano vaikai, kaip mano duktė tampa moterimi, o sūnus tampa vyru. Galiausiai net mano žmonai pavyko suimti save į rankas po mano mirties. Nors ji kentėjo iš tisus trejus metus. Dabar ji net gi turi draugą. Džiaugiuosi dėl jos. Mylėjau ją ir visada linkėjau jai ir savo vaikams laimės. Be tavo tėvo nebūčiau viso to galėjęs. Būčiau miręs tą naktį, kai jis mane rado. Tu teisus jo dėka aš turėjau krūvas pinigų ir valdžią. Svarbiausia turėjau galimybę dar pagyventi, kad pasirūpinčiau sau brangiais žmonėmis. Todėl esu jam be galo dėkingas. Bet atsakyk, Kristoferi, ką man reikėjo rinktis tavo tėvą ar savo šeimą, kai Dominykas pagrasino nužudyti mano vaikus? Juk tik dėl šeimos sutikau, kad tavo tėvas paverstu mane monstru.

-Reikėjo kreiptis į mano tėvą. Tavo šeimą būtume apsaugoję, o tu būtum galėjęs gyventi.

Manęs nestebino, kad Dominykas jam grasino tai visada buvo jo braižas.

Man buvo gaila Evaldo supratau jo norą apginti savo šeimą. Juk aš pats čia buvau, nes saugojau tėvą. Bet už išdavystę pasigailėjimo nebūna ir jis tai žinojo, kai pakluso Dominykui.