Tamsa (pirma knyga)

4skyrius

I dalis

Emilija:

Atsikėlusi ryte jaučiausi puikiai. Mano gera nuotaika nepraslydo ir mamai pro akis.

-Atrodai laiminga, – pasakė ji, kai įėjau į virtuvę.

-Tokia ir jaučiuosi.

-Nemanyk, kad skundžiuosi, bet ar galėčiau sužinoti tokios tavo nuotaikos priežastį?

Žinojau, jog jai atsakymas nepatiks, bet neketinau meluoti.

-Tai vaikinas.

-Emilija žinau...

-Viskas gerai, – nutraukiau ja.

Ir taip žinojau, ką ji pasakys. Ar tu tikra dėl to? Juk sergi, galiausiai abu liksite įskaudinti ir panašiai. Žinojau, kad ji nori gero, bet vis tiek susitikinėti su, ko nors ar ne, buvo tik mano vienos sprendimas.

-Jis žino apie mano liga, – pasakiau jai. Juk tai ir buvo pagrindinė bėda.– Jam nesvarbu.

-Gal dabar jums taip atrodo. Bet kas bus vėliau, kai prieš jo akis tave ištiks priepuolis. Ar jis sugebės tavim pasirūpinti? O jei nutiks baisiausia, kas gali. Kas tada? Bent žinai, kaip tas vaikinas kentės nekartą jau esu, tai mačiusi Emilija.

Nors ji garsiai ir nepasakė žodžio mirsi, bet abi žinojome, ką ji turi omenyje sakydama baisiausia. Savo darbo dėka mama ligoninėje nuolat mato mirštančius žmones ir jų kenčiančius artimuosius.

-Kristoferis su tuo susitvarkytu.

Tikrai taip maniau. Jis buvo nugyvenęs ilgą gyvenimą lyginant su žmogaus amžiumi. Tai gi buvo daug ko matęs ir patyręs.

-Neįmanoma susitvarkyti su mylimo žmogaus netektimi. Net praėjus daugybei metu vis dar skauda.

Žinojau, jog ji kalba ir iš savo pačios patirties. Močiutė sakė, kad mirus tėčiui ji dar ilgai kentėjo vienintelis gyventi ją vertes asmuo buvau aš. Aš jo nepažinojau tai negalėjau jausti ir mamos skausmo. Jei ne nuotraukos, net nebūčiau atsiminusi, kaip jis atrodo. Nors meluočiau sakydama, kad augant tėvo man netrūko.

-Mama, pasitikėk manimi viskas bus gerai. Be to aš vis dar gyva. Noriu išnaudoti šį šansą su Kristoferiu, kol dar galiu.

-Tiesiog nenoriu, kad kuris liktumėte įskaudintas. Jūs dar labai jauni.

Jei mama būtų žinojusiu tiesą, tai žodis jaunas būtų buvęs paskutinis žodis, kokiu ji būtų pavadinusi Kristoferį.

-Žinau.

Ji atsiduso.

-Tai kaip jūs susipažinote?

-Tai tas pats vaikinas su kuriuo mane supažindino Matas.

-Supažindinsi mus?

-Na tam dar kiek ankstoka, – pasakiau. Net neįsivaizdavau, kaip reaguotu Kristoferis, jei taip staigiai pasiūlyčiau jam susipažinti su mano mama. Juk dar tik vakar patys te prisipažinome vienas kitam apie savo jausmus. Mes net nesame oficiali pora.

-Tuomet palauksiu. Padarysi tai, kai manysi, jog jau atėjo laikas.

-Gerai.

-Valgysi pusryčius?

-Nea, pavalgysiu mokykloje.

-Kaip nori. Turi pinigų dar?

-Taip.

-Einu ruoštis į darbą, – ji patraukė į vonios kambarį.

-Gerai.

§