Tamsa (pirma knyga)

13 skyrius

I dalis

Emilija:

Išėjau pasivaikščioti į mišką, netoli dvaro. Žinojau, kad tai daryti nelabai protinga ypač viena, kai esu apsupta priešiškai nusiteikusi vampyru, bet nuo sėdėjimo tarp keturių sienų tuoj būčiau išprotėjusi. Be to nemaniau, kad tokioje nuošalioje vietoje, ką nors galėčiau sutikti. Po dešimties minučių gryno oro ir saulės šviesos ėmiau jaustis geriau. Net tai, jog esu svetimoje vietoje tarp nevisai draugiškai man nusiteikusiu vampyrų neatrodė taip blogai. Galu gale su manimi buvo Kristoferis, o jis tikrai mane apsaugos. Išgirdau šnarėsi už nugaros ir išsigandau. Apsižvalgiau aplink, bet nieko nemačiau iš pradžių. Bet jau po akimirkos prieš mane išniro vampyras. Nebuvau jo niekada mačiusi tai nežinojau jis priešas ar draugas.

-Kas tu ir ko tau reikia? – paklausiau stengdamasi neišduoti, jog bijau.

-O tu nelabai protinga, jei vaikštai viena tokioje vietoje, – tarė jis. Jo balsas buvo bejausmis ir šaltas.

-Ko tau reikia? – dar kartą paklausiau.

-Turbūt turi teisę žinoti, kodėl mirsi, – ramiai toliau kalbėjo jis, – Yra asmenų, kurie nori, kad Kristoferis perimtu savo tėvo pareigas, bet dėl tavęs jis to nedarys.

-Jis ir be manęs būtų atsisakęs, – stengiausi išlikti drąsi.

-Gal taip, o gal ne. Tavo buvimas vis tiek kenkia tų vampyrų planams. Tai gi turėsiu tavimi atsikratyti.

-Galėtum man liepti išvykti prigrasinęs. Kad dingčiau nebūtina žudyti. – Stengiausi užkalbėti vampyrą, kuo ilgiau vildamasi, kad Kristoferis manęs jau pasigedo kambaryje ir ėmė ieškoti.

-Taip tai variantas, bet kur garantija, kad nepersigalvosi ir negrįši? Arba, kad Krsitoferis tavęs neieškos ir neras? Mirtis geriausia išeitis norint tikrai tavimi atsikratyti. – Jis švelniai nusišypso, bet ta jo šypsena buvo bejausmė, atrodė labiau kraupi nei švelni. – Koks mielas, nekaltas vaikas. Net gaila tave žudyti. Bet turbūt tokia tavo lemtis. Nereikėjo pamilti ne savo rūšies atstovo.

-Aš niekada nesigailėsiu savo meilės Kristoferiui, – tariau. Jaučiau, kai mano balsas ima drebėti, bet vis tiek drąsiai stovėjau žiūrėdama savo priešui į akis. Net jei čia mirsiu nesuteiksiu jam džiaugsmo pamatyti mane drebančia iš baimės ar juo labiau maldaujančia pasigailėjimo. Neketinau jam suteikti dar didesnio malonumo mane žudyti. – Kai Kristoferis išsiaiškins, jog tai tavo darbas tu busi miręs, – pati mirties nebebijau mano padėtyje po visko ką patyriau tai būtų beprasmiška.

-Jis nesužinos tuo bus pasirūpinta. O tu drąsi. Tavo kūnas beveik nerodo jokių baimės požymių, – atrodė, kad jis bando mane pagirti, dėl to, – nebijok, tavo mirtis bus greita ir neskausminga neturiu priežasčių tave kankinti.

Nieko jam neatsakiau, kad ir ką pasakyčiau neišgyvensiu šito. Užsimerkiau susitaikydama su tuo, kas tuoj įvyks. Bet nieko neįvyko. Palaukiau dar kokia minutę ir tada atsimerkiau. Negalėjau patikėti savo akimis Kristoferis buvo čia, jis tikrai mane išgelbėjo, kad ir kaip tai neįtikėtina buvo. Nežinojau, kaip jam pavyko mane rasti, bet šią akimirką man tai ir nerūpėjo, tiesiog džiaugiausi, jog jis šalia. Su juo kartu buvo ir Viljamas ir Sebastianu.

Kristoferis laikė savo auką už gerklės pasiruošęs, bet kuria akimirką jį pribaigti. Šiaip taip sukaupusi jėgas priėjau prie jo ir uždėjau ranką ant jo peties. Dar niekada nebuvau jo tokio mačiusi. Jis atrodė kaip tikras vampyras.

-Ne. Tu negali jo nužudyti. Prašau.

-Galiu ir tai padarysiu, – ramiai man į akis žvelgdamas, tarė Kristoferis.