Tamsa (pirma knyga)

11 skyrius

I dalis

Emilija:

-Kas tu toks ir ko tau reikia? – paklausiau nepažįstamo vampyro iš niekur atsiradusio mano kambaryje. Jis buvo aukštas, tamsių plaukų, kiek ilgokų. Bei mėlynų akių. Iš tikro kai pagalvojau jis man priminė Kristoferį.

-Aš Sebastianas.

-Kristoferio brolis, -tariau.

-Mano brolis tau pasakojo apie mane? – nustebo jis.

-Žinau tik tavo vardą.

Jis mane nužvelgė nuo galvos iki kojų.

-Tai štai kaip atrodo mergina sugebėjusi apsukti mano broliui galvą, – šyptelėjo jis. – Žinai iki tavęs nemaniau, jog tai įmanoma nors mano brolis ir turėjo daug moterų. Netikėjau, kad jis gali įsimylėti.

Susiraukiau man nepatiko klausytis apie kitas Kristoferio moteris. Sebastiano buvimo priežastis čia tai pat man dar buvo paslaptis. Negalėjau būti tikra, kad jo ketinimai mano atžvilgiu nėra blogi.

-Kodėl tu čia? Jei norėjai susipažinti galėjai paprašyti brolio.

-Vargu ar jis būtų mane prie tavęs prileidęs. – šaltai atsakė.

-Kodėl?

-Manau, kad jau butu laikas mums baigti šį pokalbį ,– tarė jis bejausmiu balsiu, – neturime daug laiko.

Sebastianas man nespėjus sureaguoti, akimirksniu prisiartino prie manęs uždengdamas man burną su medžiagos gabalu, akimirksniu netekau sąmonės apsvaiginta.

§

Ne iškart atsimerkusi susigaudžiau kur esu. Prireikė kokios minutės susivokti, kad esu lėktuve ir kad priešais sėdi Sebastianas.

-Kur mes skrendame? – paklausau.

-Aplankyti mano brolio.

Man palengvėjo, jei jis tikrai mane gabeno pas Kristoferį vadinasi galiausiai busiu išgelbėta.

-Kuo mane apsvaiginai?

-Nesijaudink tai tebuvo migdomieji, jų poveikis greitai išgaruos.

-Mano mama turbūt jau skambina policijai persigandusi, jog dingau.

-Abejoju prieš aplankant tave aplankiau ir ją, – jau įsivaizdavau, kaip mano veidas iš išgąsčio persikreipia.

Jis tai matė ir iškart tarė, kad nuraminti.

-Nebijok, aš su ja tik pasikalbėjau. Pagal ją tu dabar kelioms dienom išvykusi aplankyti senelių. Man pačiam būtų buvę nenaudinga, jei ji pakeltų triukšmą tavęs ieškodama. Galu gale aš tavo pagrobėjas, – pralinksmėjąs tarė jis.

Buvo aišku, kad Sebastianas turi paslėptų kėslų. Bet neatrodė, kad ketina mane skriausti. Bent kol kas.

-Žinai, kas mane stebina, tu žinai kas aš ir vis tiek nebijai. Panorėjęs galėčiau dabar pat tave nužudyti ir niekas niekada nesužinotu, jog tai mano darbas net gi Kristoferis.

-Jau sakei, kad neketini manęs skriausti.

-Aš galiu tau meluoti. Viskas, ką sakiau gali būti melas, net gi, kad keliaujame pas Kristoferį.

-Gali, bet to turbūt nesužinosime iki kelionės galo, – ramiai tariau, – tikiu tavimi ar ne tai nesvarbu, kol skrendame aš negaliu bandyti ištrūkti.

-Tiesa, – susimąstęs jis mane nužvelgė, – vis tiek tavo baimės nebuvimas mane stebima. Tavo pulsas ir širdis visiškai ramūs. Tokia tavo kūno reakcija būtų namie valgant prie stalo.