Tamsa (pirma knyga)

5.Skyrius

I dalis

Kristina:

Buvo labai skausminga vėl pamatyti Luką. Sukilo visi seni jausmai ir prisiminimai. Ne tai, kad dar būčiau jį mylėjusi. Vargu ar tai įmanoma po to, ką patyriau. Tiesiog nuo prisiminimų vėl buvo atverta praraja glūdėjusi širdyje. Buvo atgaivintas skausmas, kurį jaučiau jo netekusi. Tuomet labai jį mylėjau. Kai supratau, jog netekau jo, kad jis niekada nebebus tas pats žmogus, kurį mylėjau jutau skausmą. Paskui po truputi pradėjau atsigauti, susitaikyti su tuo, kad ir kaip buvo sunku. Įveikti skausmą man daug padėjo Emilija ir mano šeima. Tačiau tik dabar, vėl išvydusi Luką supratau, kad iš tikrųjų taip ir nebuvau susitaikiusi su jo netektimi. Manau mano jausmai ar tai, kas iš jų buvo likę, tiesiog buvo atbukę, pavargę kentėti, tarsi užmigę, netekę jėgų. Jaučiausi tarsi būčiau miegojusi, ir dėl to nejutusi skausmo, o dar kai atsibudau viskas grįžo.

 Kažkur gyliai širdyje turbūt visada vyliausi, kad senasis Lukas dar grįš. Maniau tai įmanoma, jei gydysis nuo narkotikų. Ta viltis, kas kart vėl būdavo atgaivindama, kai Luko tėvai jį paguldydavo į ligoninę. Tik bėda buvo ta, kad ir kiek jis ligoninių pakeisdavo tai nepadėdavo. Kiekvienoje gydimo įstaigoje jis rasdavo būdą susiveikti dozę ar kaip iš ten pasprukti. Niekas taip ir nesužinodavo iš, kur jis gaudavo tiek pinigų, kad apsvaigstu buvo įtariama, jog vagia. Gal būtent taip darydavo savo namuose pritrūkęs dozei, vogdavo iš tėvų ir kitų artimųjų? Kad ir kaip buvo stengtasi, negailėtą pinigų jokie psichologai ar gydytojai jam nepadėjo. Kai galiausiai jo tėvai nusprendė jį uždaryti į naują gydymo įstaigą, kuri buvo įsikūrusi kažkokiame dievo pamirštame mėgsteliūkštyje ir kuri labiau būtų buvusi panaši į kalėjimą, dėl nuolat tau per petį žiūrinčių ir kiekvieną tavo žingsnį stebinčiu darbuotojų nei ligoninę, jis pabėgo iš namų, nes žinojo, jog ten dozės susiveikti negalės. Buvo dingęs pastarąjį mėnesį. Jo tėvai niekaip negalėjo jo rasti nors apie paiešką buvo paskelbta internete, televizijoje, jo ieškojo ir policija.

 Nors mudviejų su Luku ir niekas daugiau nebesiejo vis tiek kartais paskambindavau jo tėvams, kad sužinoti, kaip jam sekasi. Mokyklos jis nebelankė, nes būdavo pastoviai gydimo įstaigose arba pabėgęs, ryšių su buvusiais draugais ir nepalaikė. Tai man teliko jo tėvai norint ką nors sužinoti. Išskyrus su manim, daugiau Luko tėvai su nieko nebuvo linkę aptarinėti savo sūnaus būklės, be artimiausių šeimos narių. Ir tai buvo suprantama. Per šį mėnesį jo tėvai ne juokais buvo išsigandę, jog jis miręs. Jo mama niekaip negalėjo nustoti verkti, kai ją aplankiau namie, norėdama sužinoti, kaip vyksta jo paieška. Taigi nors Luko pasirodymas prie mano namų ir nebuvo malonus dabar bent jau žinojome, jog jis gyvas.

 Po jo pasirodymo, kurį laiką mano tėvai bijojo mane viena palikti namie. Tik dabar po savaitės laiko ir ilgų įkalbinėjimų jie sutiko išvykti vienos dienos kelionei, savo metinių proga, kurią jau buvo suplanavę prieš tris mėnesius. Kad įkalbėčiau juos vykti teko ne tik ilgas valandas įkalbinėti, bet ir pameluoti, jog liksiu nakvoti pas Emiliją. Kitom aplinkybėm užuot melavus tikrai būčiau pas ją nakvojusi, bet šiandien jai buvo daromi tyrimai ir ji naktį praleis ligoninėje. Tad aš, tiesiog užsirakinsiu namie ir nieko neįsileisiu. Kadangi vienai nelabai buvo ką veikti pasijungiau filmą. Maniau, jog namie busiu visiškai saugi, jeigu niekur nelysiu ir nieko neįsileisiu. Bet vėliau sužinojau, jog klydau. 

Kai baigėsi filmas jau buvo pusė dešimt taigi ketinau eiti miegoti. Išėjus iš svetainės, kurioje išjungiau kompiuterį, išgirdau keistą skarbenimą. Ne iš karto supratau, jog šis garsas laužiamos spynos. Vos supratau, kad bandoma įsilaužti į mano namus siaubingai persigandau, bet šiaip taip suėmiau save į rankas, kad nepradėčiau panikuoti. Pirma mintis buvo kviesti policiją, bet užpuolikas jau buvo beveik name, o jos atvykimas būtų užtrukęs. Antroji susirasti kokį sunkų daiktą ir vožti užpuolikui iš visų jėgų vos jam pravėrus duris. Taip ir padariau. Prisiminiau sieniniame sandėliuke besimėtanti metalinį vamzdį, užsilikusi iš po remonto. Nubėgusi greitai jį pagriebiau. Su juo vožus įsilaužėlis tikrai turėtų likti be sąmonės. Atsirėmiau į sieną šalia durų ir pasiruošiau smūgiui. Durims pagaliau prasivėrus jau buvau be smogianti, bet tada išvydau įsilaužėlio veidą. Tai buvo Lukas.