Tamsa (pirma knyga)

8 skyrius

Kristė:

Vis galvojau apie Matą. Man labai patiko su juo leisti laiką. Matas man patiko ne tik, kaip draugas tą turėjau sau pripažinti. Bet tai pat aš per daug bijojau jį prarasti. Tai nebuvo pirmas kartas, kai vaikinas kuriam negaliu atsakyti į jausmus, prisipažino, jog jam patinku. Visada užtekdavo paaiškinti situacija, jog jam nejaučiu to paties ir viskas būdavo baigta. Likdavome draugais ar ne, tai nebuvo svarbu. Bet su Matu viskas buvo kitaip. Bijojau, kad jei neatsakysiu į jo jausmus galiu jo netekti, kaip draugo. Kad jam taps sunku mane matyti, jeigu jį atstumsiu. Kad jo jausmai gali tapti per stiprūs man ir jis nebe sugebės likti mano draugu. Šiuo atveju aš tegalėjau tikėtis, jog Matas tesės savo pažadą ir kad, ir kas nutiks liks mano draugu. Nebe išvėrusi pati savęs, atsistojau nuo virtuvės stalo prie, kurio gėriau arbatą ir patraukiau pasiblaškyti. Tėvų nebuvo namie tai parašiau jiems žinutę į telefoną, kad išvažiavau pasivažinėti ir kad manęs namie neras. Išėjusi į kiemą parašiau žinutę Emilijai.

Labas man reikia prasiblaškyti. Užsiėmusi?

Labas už dvidešimt minučių atvaryk, man dar reikia susiruošti.

Iškart gavau atsakymą atgal. Žinojau, kad Emilija galiu pasikliauti.

Ok 

Atrašiau jai.

-Tai kas buvo? – paklausė Emilija manęs laukdama kieme, kai pas ją atvažiavau.

-Tiesiog nebuvo ką veikti.

-Netiesa tuomet taip ir būtum parašiusi, o dabar rašei, kad tau reikia prasiblaškyti vadinasi kažkas tau neduoda ramybės.

-O tu mane pažįsti, – šyptelėjau.

-Tu juk mano geriausia draugė, – Emilija atsisėdo į mano mašiną, o aš iš paskos.

-Na?

-Papasakosiu kai nuvyksime ant kalvos.

Tą vieta, kur buvau nusivežusi Matą, buvo mano ir Emilijos vieta. Negalėčiau pasakyti kiek valandų ten esame praleidusios. Tai buvo nuostabi vieta ne tik stebėti žvaigždėm, bet ir pabūti vienom, kai to norėdavome.

-Gerai.

Kelionė truko dvidešimt minučių. Per tą laiką mes nesikalbėjome.

-Tai pasakok, – tarė Emilija, ištiesdama kojas į lauką atsidariusiu automobilio dureles, mums pasiekus kelionės tikslą.

-Matas mane kabina, – tiesiai pasakiau.

Ji sumirksėjo.

-Kažkas naujo.

-Gali nė nesakyti.

-Tu jam patinki tai savaime aišku. Kriste, jis nežaidžia žaidimu su moterimis.

-O kaip tos visos su kuriomis jis vaikšto į pasimatymus? Visų gi neįsimylėjęs.

-Ne neįsimylėjęs, bet jis nei vienai iš jų nieko nežada, o ir jos nieko nesitiki. Tai santykiai prasiblaškimui. Jis pats yra man taip sakęs.

-Tada man kyla klausimas, ko jam reikia iš manęs? Aš netinku šių moterų kategorijai.

-Jau sakiau tu jam iš tikro patinki. Tai vienintelis paaiškinimas pažįstant Matą.

Turėjau pripažinti, jog Emilija teisi. O ir Matas man tai sakė pats.

-Ką man daryti nenoriu jo prarasti, kaip draugo?