Tamsa (pirma knyga)

6 skyrius

I dalis

Kristina:

Norėjau Matui kaip nors atsidėkoti už pagalbą su Lukų. Bet nelabai sekėsi sugalvoti kaip. Kad ir ką sugalvodavau vis atrodė per mažą. Bet taip ir turėjo būti. Galų gale Matas man išgelbėjo gyvybę. Nežinia ką tokios būklės man būtų padaręs Lukas su tuo peiliu. Visu kūnų nuėjo šiurpas prisiminus to vakaro įvykius. Galiausiai nusprendžiau Matą, tiesiog nusivesti papietauti. Iš Emilijos žinojau, jog jis šiandien visą dieną praleis savo kontoroje. Taigi tiesiai po pamokų pas jį ir nuvažiavau. Laukiamajame nieko nebuvo, tad nuėjau į Mato kabinetą, tikėdamasi, jog labai jo nesutrukdysiu. Kadangi buvau čia ne pirmą kartą žinojau, kur eiti. Pasibeldžiau į kabineto duris.

-Užeikite, - išgirdau.

Atidariusi duris išvydau kabinete labai gražią ir netgi sakyčiau didingą moterį. Taip žodis didinga jai puikiai tiko apibūdinti. Aukšta, liekna, ir be galo graži. Juodaplaukė gražuolė, ilgais plaukais, tarsi pienas šviesia oda. Šalia jos net gražiausia moteris galėtų įsivaryti kompleksą.

-Sveikas, nenorėjau trukdyti, – tariau, – galiu grįžti ir vėliau.

-Viskas gerai, Anabelė jau ruošėsi išeiti.

Anabelė mane nužvelgė pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu.

-Kaip matau susiradai naują žaisliuką. Ar pirmasis nusibodo neatsimenu, koks to daikto vardas Emilija?

-Anabele, prašyčiau daugiau pagarbos. O dabar išeik, mums nebėra apie, ką kalbėti. Norėčiau, kad daugiau manęs neieškotum.

-Tu dar pasigailėsi, – tarė užtrenkdama už savęs duris moteris.

-Na ir bjaurybė, – tariau įsidrėbdama ant kėdės prie Mato stalo.

-Geriau ir aš nebūčiau pasakęs, – nusišypsojo Matas, – bet moterų neįžeidinėjų.

-Tikras džentelmenas, – paerzinau. – Atsiprašau, jog sutrukdžiau sekretorės nebuvo, tai įėjau pati.

-Viskas gerai. Tik padėjai jos atsikratyti, – jis galva mostelėjo į duris, kur išėjo Anabelė.

-Tuomet gerai.

-Tai dėl ko tu čia?

-Tam, kad atsidėkočiau už pagalbą su Luku. Tiesa sakant į galvą nešovė jokia gera mintis. Tai gi viso teketinu tave nusivesti nemokamų pietų, – prisipažinau.

-Skamba visai neblogai, – nusišypsojo Matas, – nors ilgai būti negalėsiu manęs dar laukia keli susitikimai.

-Gerai. Tai kur norėtum pietauti?

-Kitoj gatvės pusėje yra neblogas restoranas.

-Tuomet eime.

Tai buvo jaukus armėniško stiliaus restoranas. Atitinkamai jame grojo ir armėniška muzika. Bent įtariau, kad ji armėniška, pagal restoraną. Pati nesupratau nei žodžio iš to ką dainavo. Kai negrodavo muzika televizoriaus ekrane eidavo nuotraukos ir vaizdo klipai su Armėnijos gamtovaizdžiais. Restorano pagrindinis patiekalas buvo šašlykai, jais jis ir garsėjo. Juos ruošdavo čia pat židinyje prie klientų. Kadangi buvo pietų metas žmonių restorane netrūko.

-Laba diena gal kavos ar arbatas? – paklausė priėjus padavėja, padėdama mums meniu ant stalo, kai susiradę vietas atsisėdome.

-Ačiū aš pasižiūrėsiu, – atsakiau.

-Aš taip pat, – atsakė ir Matas.

-Tuomet grįšiu vėliau, – padavėja nuėjo.

Peržiūrėjus valgiarašti paklausiau Mato: