Tamsa (pirma knyga)

17 skyrius

I dalis

Emilija:

-Manau, turėtum jam atleisti. Jis tau išgelbėjo tavo gyvybę, – pasakė Kristina.

-Jis tai pat nužudė mano tėvą, – tyliai atsakiau, einant mums į pamoką, kad niekas nenugirstu.

-Taip, bet tai buvo prieš daugybę metų. Tuomet jūs vienas kito dar nepažinojote. Iš Mato žinau, kad jis labai, dėl to gailisi. Kristoferis niekada nebūtų norėjęs tavęs taip įskaudinti. Jis negali pakeisti savo praeities. Tik jo dėka tu dabar stovi šalia manęs, o ne esi mirusi. Ir man to užtenka jam atleisti. Norėčiau, kad užtektu ir tau.

-Viskas ne taip paprasta. Kaip jaustųsi mano mama žinodama, kad myliu, jos vyro, savo tėvo žudiką?

-Jai nebūtina visko žinoti apie Kristoferį, – kilstelėjau antaki, – paklausyk manęs. Emilija, tu esi mano geriausia draugė, myliu tave kaip seserį. Net jeigu ant Kristoferio pyksi visą amžinybę tai tavo tėvo neprikels. Abu būsite nelaimingi ir viskas. Nemanyk, kad nemačiau, kaip iš tikro kentėjai negalėdama su juo būti. Kaip, kam nors paminėjus jo vardą, susigūždavai, skausmo, kuris atspindėjo tavo akyse, kai su juo išsiskyrei. Po galais tu ant tiek kentėjai, kad net paprašei Mato ištrinti tavo prisiminimus apie jį. Vis svarstau, kokia jo netektis turėjo tau būti didžiulė kančia, jeigu net būdama tokia stipri tu pasidavei ir pasirinkai lengviausią kelią, jį pamiršti. Bet tai nepadėjo tiesa? Tau vis tiek jo trūko tik šįkart nesupratai, kas buvo blogai. Vis dar pykstu ant tavęs, kad taip pasielgei.

-Ir pati turiu pripažinti, jog tai nebuvo mano protingiausias sprendimas, – liūdnai tariau, – tiesiog nebepajėgiau ilgiau.

-Žinau. Pagrindinė priežastis, dėl ko noriu, jog jam atleistum yra ta, jog vargu ar dar kažkas, be jo padarys tave tokia laiminga. Kai jis vėl grįžo į tavo gyvenimą tu tarsi iš naujo prisikėlei. Į tavo akis grįžo kibirkštėlė. Taip aš matau, kad tau vis dar sunku, nes manai, jog negali būti su juo, bet tu nebekenti. Kad geriau jaustumeisi tau užtenka vien to, kad jis šalia. Aš noriu tau laimės ir patinka man tai ar ne, tavo laimė su Krsitoferiu.

-Tu man siūlai pamiršti, kad jis nužudė mano tėvą? – netikėdama tariau.

-Ne, aš tau siūlau jam atleisti ir suteikti antrą šansą. Kas dėl tavo mamos tu ,tai kaip nors išspręsite.

-Žinau, kad nori gero, bet vargu ar tai taip lengvai išsprendžiama.

-Nėra ir neišsprendžiama. Bet kuriuo atveju, jei tu vis gi jį pasiūsi, visada turėsi mane, – nusišypsojo ji.

-Kaip ir tu mane, – tai pat nusišypsojau.

-Žinau, o dabar gana slegiančiu kalbų. Girdėjau į mūsų klase ateis naujokas.

-Viduryje mokslo metų, trečiais gimnazijos metais? – nustebau.

-Vargu ar jis tai daro savo noru. Turbūt bus tėvai gavę geresnį darbą ar kažkas panašaus.

-Taip. Na naujokas skamba visai smagiai.

-Aha tikiuosi jis bus dailus. Girdėjau tai vaikinas.

Pavarčiau akis.

-Tuoj sužinosime. Be to turi Matą. – Paėmusi ją už rankos timptelėjau smarkiau, kad paskubėtu, nes jau nuskambėjo skambutis į pirmą pamoką, o mes vėl vėlavome.

-Nuo to netampu mirusi, – ji man mirktelėjo.

Papurčiau galvą.

-Džiaugiuosi, kad nusprendėte prisidėti mergaitės, – tarė muzikos mokytoja mums įėjus.