Tamsa (pirma knyga)

14 skyrius

I dalis

Emilija:

Išgirdau Kristoferio kambaryje šnaresį už manęs.

-Kas čia paklausiau?

-Tau nereikėjo tada manęs pasigailėti. Reikėjo leisti mane nužudyti dar miške. Aš tavęs nesigailėsiu, – tai buvo tas pats vampyras, kuris mane užpuolė ir kurio pasigailėjo Kristoferis.

-Tikiu tuo, – atsitiesiau neketindama jam nei sekundei parodyti, jog bijau. Baimė tebūtu jam suteikia dar didesni pasitenkinimą, – net jei dabar mane nužudysi vis tiek ilgai neišgyvensi Kristoferis pirmiausia įtars tave, nes jau kartą kėsinaisi į mane, o kai jis tave suras tu busi lavonas pats.

-Jis pirma turės mane susekti, o tai nebus lengva. Asmenys stovintys už manęs ne mažiau įtakingi nei Kristoferio šeima.

-Ta gi vis gi už tavęs stovi kilmingasis.

-Taip, bet tau nebūtina žinoti vardo.

-Nesutinku. Bent prieš mirtį tegu žino, kas norėjo jos mirties.

Kambaryje pasirodė Amanda. Nenustebau, kad tai jos darbas neapykantos man ji niekada neslėpė.

-Tokia drąsi, net mirties akimirką. Žinai kitomis aplinkybėms tavo drąsa man padarytu pakankama įspūdi, kad pasigailėčiau ir palikčiau gyvą. Bet dabar deja tu per daug trukdai mano planams, kad palikčiau gyva. Lažinuosi, jog dabar gailėsi sutikusi savo brangųjį Kristoferį. Jei ne jis dabar tau negrėstu mirtis.

-Nesigailiu. Kad gyvenčiau neturėjau, nesutikti tavęs.

Amanda šaltai nusišypsojo.

-Iki galo vaidini drąsią.

-Man nereikia vaidinti. Tai tu esi bailė savo juodus darbelius liepianti atlikti kitiems.

-Vadini mane baile? – ramiai paklausė ji.

-Na mane žudo jis, – linktelėjau galva į savo užpuoliką, – ne tu.

Ji nusijuokė. Juokas nebuvo linksmas veikiau išprotėjęs.

-Manai tokia žmogiūkštė , kaip tu verta, kad aš pati tepčiausi rankas. Nebūk naivi tu tesi ėdalas nedaugiau. Tavo gyvybė neverta daugiau už žemės dulkes. Bet kadangi esi tokia pasipūtusi aš tau, kai atskleisiu paslaptį apie tavo mieląjį Kristoferį. Man tai bus didžiulis malonumas, matyti, kaip dūžta tavo meilė jam. Prieš tave nužudant atlikau mažą tyrimą apie tavo praeitį, kad išsiaiškinti su kuo turiu reikalą. Visada mėgau pažinti savo priešą. Paaiškėjo kai kas įdomaus. Kristoferis yra tavo tėvo žudikas.

-Meluoji, – neketinau tikėti nei vienu jos žodžiu.

Tai ką ji sakė jokiu būdu negalėjo būti tiesą. Amanda tenorėjo mane įskaudinti.

-Jei tau šitaip lengviau galvoti mirštant.

Ji linktelėjo galva savo pasiuntinukui.

-Nebeturime laiko šnekoms. Pribaik ją.

Užsimerkiau kaip visada darydavau mirties akiratyje. Žinojau, kad šįkart neišgyvensiu.

Išgirdau trenksmą, o tada iki kaulų pažįstamą Kristoferio balsą.

-Vis gi tai tavo darbas, kaip ir maniau.

Giliai įkvėpiau prieš atsimerkdama įsitikinti, kad man nesivaidena ir aš išgelbėta. Kristoferis stovėjo ramiai atsirėmęs į sieną šalia jo tai pat stovėjo tėvas. Sebastianas laikė mano užpuoliką atrėmęs į sieną ir užlaužęs rankas, kad šis nepajudėtu.