Tamsa (pirma knyga)

12 skyrius

Emilija:

Sėdėjome susikabinę Kristoferio lovoje po visos dienos įvykių.

-Atsiprašau, tai per mane pakliuvai į tokia padėtį. Mano šeimą neturėjo tavęs paliesti. Turėjau tave apsaugoti. Deja dabar negaliu tavęs iš čia išgabenti, kad ir kaip noriu. Pirmą turiu išspręsti šį reikalą, dėl sosto. O išsiųsdamas tave vieną niekada iki galo nebūčiau tikras tavo saugumu. Ramus galiu būti tik tada, kai tu šalia.

-Viskas gerai, tai ne tavo kaltė, Kristoferi. Aš čia su tavimi visiškai sveika ir nenukentėjusi. Ir busiu iki galo, kol viskas baigsis.

-Nenukentėjusi taip. Saugi, šiame dvare, tikrai ne.

-Tu neleisi, kad man kas nutiktu, – tariau jam žvelgdama tiesiai į akis.

-Gali tuo neabejoti, – rimtai atsakė jis.

Pabučiavau jį.

-Mano brolis nėra blogas jis tiesiog įskaudintas ir sielvartaujantis. Jis kaip sužeistas ir savo kelyje pasiklydęs žvėris. Tėja jam buvo visas pasaulis. Jis ją mylėjo. Jai mirus mirė ir dalis jo. Jis vienintelis mūsų šeimoje turintis tikrojo gėrio.

-Tu ir jo turi, – švelniai tariau.

-Tu nepažinojai manęs iki sutinkant tavęs, kad taip teigtum.

Nenorėjau juo tikėti Kristoferis, kurį pažinojau turėjo gėrio savyje, mačiau tai būnant jam su manimi. Nors jis nebuvo tobulas, nebuvo ir toks blogas, kokiu save laikė. Tikrai tuo tikėjau.

-Netikiu, kad buvai toks blogas, kaip sakai. Gal veikiau paklydėles, kaip tavo brolis.

-Kad man tavo tikėjimas manimi.

-Užteks ir manojo. Tikėsiu už mus abu.

Jis smarkai mane apkabino. Tada susimastęs tarė.

-Taip, kol tu su manimi, viskas gerai. Visa kita nesvarbu.

Jis norėjo pasakyti kažką daugiau, bet nutylėjo.

-Sebastianas iš tikro nenori tavęs skaudinti. Tavęs sužalojimas jam prilygtu Tėjos atsiminimo išniekinimui, nes tu esi tokioje pat padėtyje kokioje buvo Tėja, gyva pamildama jį. Tad jo bijoti tau nereikia. Amanda ir mano tėvas štai, kas kelia didžiausią pavojų.

-Ar tarp tavęs ir Amandos tikrai niekada nieko nebuvo? Galų gale ji tavo sužadėtinė, – pagaliau išdrįsau paklausti. 

Vis susilaikydavau nuo šio klausimo sužinojusi tiesą iš Viljamo, nes bijojau atsakimo iš Kristoferio.

-Iš kur žinai?

-Man papasakojo Viljamas, kai palikai mus dviese. Jis tai pat patvirtino, kad tarp tavęs ir jos nepaisant visko nieko rimta nebuvo, bet norėjau tai išgirsti iš tavęs.

-Prisiekiu savo meile tau, nebuvo. Mūsų sužadėtuvės tebuvo tėvų susitarimas norit sustiprinti valdžią. Tuo metu neturėjau priežasties atsisakyti tai nei sutikau, nei atsisakiau. Žinojau kokia svarbi šį santuoka būtų abiem šeimoms ir visai mūsų rūšiai, bet būti su Amanda nenorėjau. Tai gi man reikėjo laiko pagalvoti. Be to jau tada svarsčiau neperimti tėvo pareigų. Sebastinas visada tam buvo tinkamesnis aš ,tiesiog turėjau pirmagimio teisę, kuri manęs nedarė geru valdovu. Po Tėjos mirties ir mano brolis pradėjo norėti šių pareigų. Tai gi sprendimas tapo aiškesnis. Aišku kiti kilmingieji galėtu užprotestuoti jo kandidatūrą. Bet išskyrus Amandos šeimą vargu ar kas daugiau drįstu stoti prieš mus.

-O jei vis gi stotų?

-Rastume būda susitarti. Randame jau ne vieną tūkstantmetį. Valdžios karų niekas nebenori. Po paskutinio išmirė pusė kilmingųjų.