Po to kai avarijoje žuvo Eidėjus, ir Klėja įkišo Keito tėvą Ričardą į kalėjimą, ji išvyko į kitą miestą.
Palikus praeitį, ir meile vaikinui Keitui ji pradeda naują gyvenimą.
Tik ar jai leis praeities šmėklos?
Ar bus kartu su vaikinu, kurį dar myli?
...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
~ Po Metų ~
Skubėjau gatve snekedama mobiliuoju
-Taip, taip, Vilai aš turiu knygos viršelį - vis bandžiau neatsitrenkti į skubančius gatve žmones - atnešiu rytoj į darbą, nesu tikra ar bosui patiks bet tai viskas ką aš galėjau sugalvoti.
-Žiūrėk man panelyte, antraip užsitrauksi ir mano nemalonę.
Vilas buvo mano bendradarbis gėjus. Per visą laiką kai įsidarbinau į naują knygų redakcija mes puikiai sutarėm, ir jis tapo mano geru draugu. Vieninteliu šiame naujame mieste. Prabėgo metai, bet vis dar sakau kad miestas man naujas. Ne iki galo pripratau. Gal dėl to kad po darbo visada einu į savo mažą butą, o laisvalaikiu tik išeinu į miestą jei kviečia Vilas. Kartais naktimis sapnuoju košmarus. Kad Ričardas pabėgo iš kalėjimo ir ieško manęs. Arba atšalusį Eidėjaus kūną gulintį prie manęs. Bandau neprisiminti praeities, visų prisiminimų, bet kartais pasiduodu ir jie visi išplaukia į paviršių. Bet pamažu, visos žaizdos baigia uzgyti. Atsikrausciusi čia susiradau nauja darbą, gyvenu naujame, visai padoriam bute, turiu draugą gėjų. Viena karta mane buvo aplankiusi močiutė. Norėčiau matytis dažniau, bet mes viena nuo kitos esam už tūkstančių kilometrų. Dažnai kalbam telefonu, bet tai neatstoja tikro bendravimo. Ir dar kartais prisimenu vaikiną. Keita. Ir mūsų paskutine diena, musu bučinį, ir mano ašaras. Žinau kad vis dar kažką jam jaučiu. Bet jei prisileisiu ji, prisileisiu ir prisiminimus. O jie per daug skaudus kad viska ištverčiau. Galybe kartu buvau paėmusi telefoną į rankas ir rinkusi jo telefono numerį. Arba dejusi daiktus kad grįsti į miestą iš kurio pabėgau. Bet visada save sulaikau. Ten palikau du dalykus kurie man yra ir baisus ir skaudus. Vienas už grotų, kitas po zeme. Ir dėl abiejų kalta aš. Tik dėl vieno nesigailiu o džiaugiuosi. Tik dėl kito... Norėčiau galėti jam paskambinti arba išgirsti jo balsą. Kartais ta padaryti man leidžia sapnai, jei jie nebūna košmarai. Tomis naktimis aš jį matau sveika, ir laiminga, girdžiu jo švelnų balsą ir jaučiu nuo jo skleidžiama šiluma, gyvybę. Visad po tokių sapnų prabundu apsiverkus. Apsiverkus pabundu jei sapnuoju ir Keita. Kaip guliu jo glebyje, arba švelniai mylimes abu kartu. Sapnuose atsispindi tai, ko aš noriu, bet negaliu sau to leisti. Manau kad turiu pamiršti visiems laikams ir Keita..
