Tu Priklausai Man.

5 Skyrius.

××××
Stovėjau ir žiūrėjau į jo akis. Mano išgertas alkoholis ištirpo nakties tamsoje pamačius jį.

-K-ka čia v-veiki? - išmikčiojau.

-Atvykau pas tave - jis atsiplese nuo sienos ir žengė žingsnį link manęs - as negaliu be tavęs... Man tie metai buvo tikras košmaras.

Stovėjau ir žiūrėjau į jo judančias lūpas nelabai suprasdama jo tariamus žodžius.
Aš nemaniau kad mes dar kada nors susitiksim.
Nežinojau ar noriu būti su juo ir visus prisiminimus išplukdyti į paviršių.
Nes man žiūrint į jį, viskas mano galvoje atgyja, ir prisiminimai bėgioja po protą lyg skruzdėlės.

-Kaip mane radai? - tik tiek sugebėjau paklausti jo.

-Tai mažiausiai rūpi - jis nusišypsojo - svarbiausia kad aš tave radau.

Jis ištiesė rankas norėdamas mane apsikabinti bet pamatęs kad aš ne tik kad nejau į jo glebi bet dar ir žengiau žingsnį atgal...
Jis nuleido rankas sau prie šonų ir isiziurejo į mane tokiu žvilgsniu, jog maniau kad tuoj pravirks.

-Tu manęs nemyli - jis labiau pasakė nei paklausė ir pažvelgė į akis.

-Keitai... Labai viskas sudėtinga...

-Tu manęs nemyli.. - jis vėl pakartojo ir žengė žingsnį atgal, toliau nuo manes - as maniau...

Vaikinas buvo pasimetęs ir nežinojo kur dėti akis.
Is dalies jauciausi kalta, juk nėra taip kad aš jo nemyliu.
Mano jausmai giliai paslėpti, ir jiems ištraukti reikia laiko.
Ir noriu susivokti, ar tikrai noriu viską sugrąžinti taip kaip buvo?

-Aš nesakau kad tavęs nemyliu - tyliai ištariau žodžius į naktį - tiesiog, aš juos nugrudau taip toli, kad nebegaliu jų pasiekti.

Keitas pakėlė galvą ir nužvelgė mane savo skvarbiomis akimis.
Jo akims lakstant mano suknele jo vyzdžiai susiaurejo

-Tu turi kitą.

-Ne neturiu - nusijuokiau iš jo žodžių.

-Tada kur buvai taip apsirengus? - jo akys vis dar bėgiojo mano kūnu, ir turiu pripažinti kad jauciausi keistai.. Tarsi jo norėdama.

-Buvau... - uzkimau - vakarėlį Keitai. Po metų laiko išdrįsau pasilinksminti.

-Nemeluoji man? - jo balsas sugrieztejo.

-Ne, nemeluoju.

Jis žengė žingsnį arčiau manęs, tada jo rankos pakilo ir palietė mano plaukus.
Jis užsimerkė ir atsiduso.

-Šis jausmas, mane persekiodavo naktimis - jis šnabzdejo užsimerkęs - kaip lieciu tave.

Neneigsiu kad jo prisilietimai man buvo nemalonus. Atvirkščiai, tarsi po metų laiko buvus supančiotai virvėmis jos pagaliau atsilaisvino jam palietus mane...
Jis glostė mano plaukus, o tada staigiai atsimerkė ir mūsų akys susitiko.
Jo akyse buvo matyti aistros liepsnelės.

-Sugalvojau kai ką - jis kalbėjo taip arti, kad mano kūnu lakstė tuzinas skruzdėliu.

-Ką? - paklausiau kimiu balsu.

-Išbuk su manimi tris mėnesius, pamilk mane iš naujo per juos - jis nuleido rankas sau prie šonų - o jei nepamilsi, aš tave paleisiu visiems laikams.