Po to kai avarijoje žuvo Eidėjus, ir Klėja įkišo Keito tėvą Ričardą į kalėjimą, ji išvyko į kitą miestą.
Palikus praeitį, ir meile vaikinui Keitui ji pradeda naują gyvenimą.
Tik ar jai leis praeities šmėklos?
Ar bus kartu su vaikinu, kurį dar myli?
...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Visa laiką lindejau viešbučio kambaryje neiskisdama iš jo nosies. Kelis kartus kalbėjausi su Vilu, ir neiskentusi pasakiau kur aš esu prieš tai prigrasinus kad jei kam išduos aš jį nudesiu plikomis rankomis. Jei prieš tai manęs nenudes Ričardas. Jo paieška vis dar tęsiasi. Niekas nematė ir negirdėjo kur jis galėtų būti. Mane pykinimas vis dar vargina bet mažiau, kiekviena vakarą prieš eidama kalbuosi su grudeliu manyje. Kiekvieną vakarą dėkoju dievui už dar viena diena kai aš saugi būnu kambaryje. Mano sapnuose karaliauja Keitas... Jis maldauja manęs sugristi.. Kad ir kaip norėčiau aš negaliu... Tikiuosi kad greitu metu Ričardą suciups policija ir aš galėsiu grįsti pas Keita.
......
Valgiau jogurtą kai mane vėl supykino. Kiek galėdama greičiau nubėgau iki tuoleto ir kritusi viską išvemiau. Tada atsistojusi atsisukau vandenį ir susivilgiau veidą.
-Kambarių tarnyba! - išgirdau balsą už durų ir beldima.
-Sekundę - atsakiau ir užsukusi vandenį patraukiau link kambario durų.
Kai jas praveriau iš išgąsčio surikau. Prieš mane stovėjo tarno drabužiais apsirengias Ričardas. Jau dariau duris bet jis įkišo koja tarp durų ir jas atlapojo iki galo.
-Nagi! Nesidžiaugi pamačius mane? - jis bjauriai išsiviepe ir iejas į kambarį uždarė duris - leisk man tave apkabinti.
-Nesiartink! - surikau ir atsitrenkiau į lovą už savęs - ka-aip tu mane radai?
-Oo - jis prisidėjo pirštą prie lūpų mąstydamas - buvo lengvai kaip du kart du. Aleksandra pamiršo pasakyti kad namas kuriame jūs gyvenote padovanotas jai kai ji laukėsi Keito, ir raktą turiu aš.
Jis žengė žingsnį link manęs ir grėsmingai pasilenkė
-Kol Keitas kaip išdeges akis ieškojo tavęs, kuo lengviausiai įėjau į vidų ir patikrinau visus kampelius - jis nusijuokė piktai - ir turiu pasakyti kad Keitas ne toks protingas kaip aš maniau. Jis nepatikrino kompiuterio naršyklės. O aš tą kaip tik ir padariau. Ir radau užsakyta bilietą į Londoną, o visa kita... Buvo lengva.
Jis gūžtelėjo pečiais ir pagriebes mane už rankos prisitrauke arčiau
-Zinai, kai mane ikisai už grotų, ta diena prisiekiau kad aš atkersinsiu. Ir štai aš čia.
-Prašau... Nereikia - mano skruostais tekėjo asaros.
-Galbūt kitame gyvenime būčiau tave mėgęs, ir būčiau geras tavo uošvis, bet dabar yra kaip yra.
Jis nusitrauke tarno drabužius ir numetė į kambario galą.
-Turėsi vykti su manimi. Ir jei bandysi rėkti, paspausiu viena mygtuką ir tavo močiutėj istaskis galva.
O dieve... Mano močiutė... Visai pamiršau kad jis gali nuskriausti ja...
-Ji nekalta... - verkiau isteriškai - as kalta!
-Aš jai nieko nedarysiu jei tu klausysi manęs - jis pagriebė mane už plaukų ir palenke i šoną - dabar klausyk manęs. Mes išeisim iš šio kambario ramiai, gražiai, tu eisi šalia manęs. Tada isesi į mašiną. Visa laiką busi ramiai, antraip nudesiu tavo močiute, o tada tave, vistiek savo paskutines dienas praleisiu už grotų, tad neturiu ko prarasti.
Aš linktelėjau galva neturėdama kitos išeities. Jis paleido mano plaukus ir linktelėjo į batus kad juos uzsideciau.
-Dieve kokia tu buvai kvaila kai stojai skersai man kelio - jis kikeno - dabar aš turėsiu rankas susitepti krauju. Juk nemanai kad aš tave paleisiu?
-Nemanau... - liūdnai atsakiau dedamasi batus ir galvodama kaip nuo jo pabėgti
-Šaunuolė - jis suplojo rankomis linksmai - dabar eik paskui mane, ir prisiekiu jei reksi ir sauksiesi pagalbos...
Jam nereikėjo užbaigti sakinio kad aš suprasčiau kas bus. Sunkiomis kojomis išėjau paskui jį ir ėjau nuleidusi galva.
-Panele? - prie registratūros mane pašauke vyriškis - jus išeinat?
Ričardas stipriai suspaudė mano pirštus perspedamas.
-A-aš išeinu - mikciojau - bet grisiu, viskas gerai.
-Mes su dukra važiuojam papietauti - Ričardas apsikabino mane per pečius ir nusišypsojo vyrui už stalo - parvesiu po keliu valandų.
-Geros dienos - vyras šyptelėjo ir linktelėjo galva.
Ričardas patraukė pro stiklines duris laikydamas mane už rankos ir nepaleidamas. Kai išėjom į kiemą patraukė prie tamsios, mažos mašinos.
-Šaunuolė! Laikeisi puikiai - jis parodė savo dantis - jei ir toliau busi gera, mirtis bus greita ir lengva. O jei ne, kankinsiu ilgai, ir lėtai.
Jis pasakojo linksmai lyg kokį juokinga įvykį kuris manęs laukia, tada įsodino į automobilį ir pats greitu žingsniu nuėjo iki vairuotojo vietos.
