Basic bitch //Rašoma

25.

-Žinai kaip mes atrodom ?- ji paklausė manęs .

-Įdomiai

-Atrodo lyg tuoj pasibučiuosim.

Aš užmerkiau akis.

Pajaučiau kaip jos ranka glosto man plaukus , o vėliau guli man ant skruosto.

Ar tarp mūsų kas nors įvyko ? Tą vakarą - nieko .

Ryte atsikėliau pati pirma . Norėjosi kavos . Nulipau į apačią , bet šių namų nepažįstu . Nesugebėjau surasti kavinuko.

-Labas rytas ,- išgirdau Arios balsą .Nieko neatsakiau sekundėle. Kodėl ? Net neįsivaizduoju .

-Laba , nerandu kavinuko . Norėjau mums kavos padaryti .

-Man patinka visiškai juoda . No milk . No sugar ,- ji man nusišypsojo - ai ,by the way , kavinukas aukštai , tuoj padėsiu tau .

Ji pasiėmė taburetę , ant jos atsistojo ir bandė pasiekti kavinuką ,kurį aš kliudžiau savo pirštų galiukais . Mūsų rankos susilietė .Jos rankos buvo itin švelnios .

Po kiek laiko , mes jau sėdėjome prie jos šeimos milžiniško stalo. Tik mes dviese . Ji žiūrėjo į mane , o aš ją. Buvo truputi keista . Nejauki tyla.

- Gal aš pradėsiu tvarkyti namus, nes tėvai grįžta,- pasakė Aria.

Man tai atrodė ,lyg varymas iš namų, bet ką gali žinoti- gal tikrai grįžta jos tėvai.

- Tai aš manau, jog jau eisiu, dar gal užsuksiu pas Kristoferį,- paduodama Ariai lėkštes sakau.

Man ji nieko neatsakė, tik nusišypsojo. Nežinau ką tai turėtų reikšt, bet tikiuos ,jog nieko blogo nereiškia.

Lėtais žingsneliais užlipu į antrą aukštą ,kur mes miegojom. Nors jos namai iš išorės atrodo maži, juose lengvai galima pasiklysti.

Susirinkus daiktus , tyliai išėjau pro duris. Niekad nemaniau ,jog rudeni gali būti taip gražu. Pasivaikščioti manau man būtų neprošal.

Keista ,jog Kristoferis man nieko nerašė, juk jau praėjo dvi dienos nuo mūsų paskutinio pasimatymo. Įprastai per dieną būna parašo bent du kartus, o dabar nulis žinių.

Arios namai labai arti legendinio parkelio, tad nusprendžiau pro jį nueiti iki stotelės autobuso. Iš autobuso stotelės nuvažiuosiu pas Krisą.

Mane kamuoja kažkoks blogas jausmas, o gal nerimas, jog Krisui kažkas nutiko. Gaila, nesuvedu dviejų taškų.

Įsėdus į autobusą važiuoju septynias stoteles iki didelio gyvenamojo namo ,kuris stovi šalia upės. Išlipu iš autobuso ir einu link namo durų. Durims atidaryti reikia magnetuko , arba reikia suvesti kodą. Aš nežinau kodo, ir neturiu raktų. Iš tolo girdžiu , kaip atvažiuoja mašina. Mašina pastovi prie garažo, ir po to įvažiuoja į namą. That's my chance. Aš greitai, kol neužsidarė durys, į bėgu į namą. Prireikė nedaug laiko, jog rasčiau liftą . Su liftu užkilu į dešimtą aukštą. Tenais tylu, lyg būčiau kapinėse. Nueinu prie Kriso durų. Skambinu , bet niekas neatidaro durų. Neprireikė labai stipriai patrankyti durų, nes jas stipriau pastūmus, jos atsidarė. Matosi, jog nebuvo užrakintos . Namuose chaosas. Ant grindų mėtosi sudaužyta vaza , sujaukti patalai , kėdės nuverstos. Nuėjus prie balkono – stiklinės durys atlapotos, bet balkone nieko nėra. Aš pradėjau skambint Kristoferiui . Jo telefonas pradėjo skambinti gretimam kambary. Nuėjus į Kriso kambarį – jo telefonas gulėjo ant stalo , bet tenais buvo išdaužtas langas. Mane apėmė panika. Nubėgau atgal į balkoną. Ankščiau nepastebėjau, bet tenais buvo pastatytos kopėčios. Nežinojau ar saugu buvo lipti jomis, bet teko , norint sužinoti ar viršuje kas nors sėdi.

Palipus aukščiau , radau Krisą sėdint ant stogo:

- KRISAI , KĄ TU ČIA DARAI ?? NULIPK ŽEMYN, PRAŠAU TAVĘS.

Jis į mane pažiūrėjo , bet nenulipo. Aš nežinojau ką daryt , nes jis mane akivaizdžiai ignoravo.

- Melane, lipk pas mane ,- man jisai sako.

Rizikuoju, bet kitos išeities neturiu. Užlipus aš padėjau galvą jam ant peties. Jis paėmė mano telefoną iš manųjų rankų, ir paleido melancholiška muziką. Mes geras penkiolika minučių pasedėjom ,ir nulipom nuo stogo.

Jisai nulipęs paleido mano ranką, ir nuėjo užvirt vandens arbatai. Kai jis pasisuko , aš pastebėjau , jog ant jo rankos yra žaizda.

- Krisai ,kas buvo?? Prašau ,šnekėk su MANIM .

Jis į mane atsisuko , bet nieko nesakė.

-KRISAI

-MELANE ,- jis pradėjo rėkt ,- AR GALI APSIRAMINT ? AŠ TAU TUOJ PAT VISKĄ PAPASAKOSIU – PALAUK.

Niekad nemaniau, jog jis galėtų rėkti ant manęs be priežasties. Aš nesu kalta, nieko nepadariau.

-Gerai , gana. Nenori šnekėt – tai nešnekam ,- pasiėmiau daiktus nuo sudraskytos sofos , ir pradėjau eiti link durų.

- Ne, Melane , palauk. Aš atsiprašau.

Aš nekreipiau dėmesio , ir užtrenkiau duris. Nespėjus iškviest lifto , prie manęs atsirado Krisas:

-Prašau ,grįžk, papasakosiu viską. Tą pačią sekunde ,kai įeisim pro duris.

-Ne , man reikia atsakymų dabar.

-Gerai tada- tavo draugužis Benediktas atvyko pasisveikint.

Mano veidas pabalo .Tą pačią sekunde suvokiau iš kur tos gėlės ant grindų- tai tos pačios gėlės, kur Benediktas norėjo man duoti. Mane apėmė didelė kaltė ,jog dėl mano veiksmų – kenčia mano vaikinas. Aš apkabinau Kristoferį , ir man pasipylė ašaros iš akių.