Flight.(LT)

•○7○•

•••Dakota•••

-Prisėsk,-parodžiai jai sofą.

Nubėgau į virtuvę, užkaičiau arbatinuką. Į 2 puodukus pridėjau mėtų, žiupsnelį cukraus. Kai arbatinukas užvirė mėtas užpyliau karštu vandeniu. Su puodukais nubėgau pas Marią.

-Pasakok kas ir kaip buvo?-prisėdau šalia jos.

-Jai išsivystė smegenų auglys. Daktarai sakė, kad jį išoperavus ji iškart pasveiks. Aš pasitikėjau jais...-sukūkčiojo ji,-bet operacijos metu ji prabudo ir pradėjo isterikuoti , judėti ir spardytis, tad peilis nuslydo ir ji nukraujavo,-paleido raudą ji. 

Apsikabinau ją ir sūpavau kaip mažą vaiką.

-Zuikute... Nusiramink. Žinau. Tau dabar beproto sunku, bet po kiek laiko suprasi, kad galbūt ten jai lengviau. Susitaikysi su tuo. Visi kažkada mirštam. Dievas nusprendė, kad jai jau laikas. Verk kiek tik širdis geidžia. Nuplauk savo širdį, bet to neužtęsk. Visada reikia pakilti, kartais nukristi. Nutiko taip, kaip nutiko. Ką toliau darysi, čia jau tu spręndi. Kad ir koks tavo nuosprendis bus - pritarsiu. Aš su tavimi,-šnabždėjau jai.-gerk arbatą,-padaviau.

Ji gurkštelėjo,bet ir vėl pradėjo verkti.

-Kaip tavo vyras?-paklausiau.

-Jis dar nežino...-sušniurkštė nosimi ji.

-Ką?!

-Aš kai tik sužinojau atvažiavau čia...-numykė ji.

-Duokš telefoną. Koks jo vardas?

-Štai,-įdavė telefoną,-Džo.

Suradau Džo vardą ir paspaudžiau mygtuką skambinti.

-Maria, kur tu?-pasigirdo susirūpinęs balsas.

-Labas. Čia ne Maria, o jos daugė Dakota. Gal gali atvažiuoti į tą namą kur Maria pardavė? Ji pas mane. Jums reikia pasikalbėti.

-Ar tai dėl Reičelės?-paklausė jis.

-Kas ji tokia?-sutrikau.

-Mūsų dukra.

-Ak... Taip, tai dėl jos. Paskubėk jei gali,-tai pasakiusi padėjau telefono ragelį.

-Jis greit bus čia,-šyptelėjau.

-Ačiū tau. Nors ir nelabai tave pažystu, bet tu labai geros širdies. Jaučiuosi geriau,-menkai šyptelėjo,-kaip man reikės pasakyti Džo, kad Reičelė mirė?-susiraukė ji.

-Tai išeis savaime,-pagloščiau jos nugarą,-aš einu persirengti, nes aš su apatiniu trikotažu ir vyriškais marškiniais,-sukikenau.

-Pas tave yra vaikinas?-susiraukė ji.

-Ne. Tai mano pižama,-paprastai pasakiau ir pakštelėjusi jai į žandą nuėjau į miegamajį. Namuose buvo vėsu, tad apsimoviau juodas apteškes, juodą miakutę ant šleikučių ir juodai raudonus marškinius. Apsimoviau juodas kojnes ir susirišau netvarkingą kuoduką. Lūpas perbraukiau vazelinu ir nupėdinau pas Marią. 

-Aš užkursiu židinį,-šytelėjau. 

Ji linktelėjo, bet nieko nesakė. Įdėjau malkų ir jas uždegiau. Uždariau židinio dureles ir nuėjau atidaryti durų, kurios manau, kad tuoj išskris lauk.

-Sveikas,-šyptelėjau išvaiždžiam vyrui.

-Aha. Kur Maria?-susinervinęs paklausė.