Flight.(LT)

•○15○•

-Dakota-

Sėdėjau namuose. Tiesiog sėdėjau. Nepajėgiau pajudėti iš savo vietos. Jaučiuosi kaip šūdas. Sutepta ir išmesta. Aš jiems tiek daviau, pasiaukojau, o jie naudojosi tuo. Pasimuisčiau fotelyje ir toliau žiūrėjau į horizontą už lango. Mąsčiau, kas butų buvę, jei nebūčiau sukėlusi tokios scenos. Dabar visi laimingi sėdėtume prie stalo su arbata ir juoktumėmės iš nereikšmingų dalykų. Bet ne, viskas pasisuko kita linkme. Linkme, kuri mane savo šlykščiomis rankomis traukia gilyn į duobę. Užmerkiau akis. Pirma ašara. Antra. Penkta. Dešimta. Mano kūnas pradėjo trūkčioti, drebėti. Jaučiau šaltį viduje. Panikos priepuolis. Velnias... Pati bandžiau save nuraminti, nes man pasidarė sunku kvėpuoti. Viskas po kurio laiko nurimo. Aš lėtai pakilau iš savo vietos, ir nuėjau į virtuvę. Iš spintelės išsitraukiau stiklinę ir ją pripildžiusi vandeniu, pradėjau gerti.

-Perrie-

-Aš nesitikėjau, kad ją sutiksime taip greitai prekybos centre su kažkokiu vaikinu,-sušnypštė Niall.

-Ne... Nekalbėk taip...-susiraukiau.

-Juk ji tave išmetė iš namų!-susinervinęs sušuko.

-Bet mes ją pastūmėjom į depresiją,-sukuždėjau.

-Pala... Depresija?-susiraukė Harry.

-Taip. Aš kai nuėjau su El į moterų WC pamatėme ją. Rankoje ji laikė depresantus. Juos išrašo tik gydytojai. Ji tikrai serga...-pakračiau galvą.

-Šūdas,-pro duris išėjo susinervinęs Harry.

-Dakota-

Stebėjau, kaip vėjas lanksto medžius. Gyliai įtraukiau gaivaus miško oro. Kai papūtė kiek šaltesnis oras, striukė prisispaudžiau prie savo kūno. Buvo gera pabūti laisvėje. Buvo gera, bet...kas iš to, kai neturiu nieko brangaus. Tėvų neturiu, sesuo mirusi, likusi šeima - mirusi, mylimas vaikinas spjovė ant manęs, draugai paliko paskutinę sekundę, o nuostabus darbas nuplaukė šuniui ant uodegos. Džiugu. Nusivaliau ašarą. Nežinojau, ką toliau darysiu. Gal tęsiu viską tol, kol padusiu nuo tos depresijos, arba nebesikankinsiu. Tai velniškai sunku. Lėtai patraukiau namų link mąstydama, ar man dar reikia gyventi toliau.

-Neturiu dėl ko...-sušnabždėjau.

Juk tai tiesa. Nieko neturiu. Net brangaus žmogaus šalia. Esu viena šiam atšiauriam pasaulį. Pamačiau namo stogą. Atsidusau. Jau žinau, ką toliau darysiu. Lėtai patraukiau akmeniniu takeliu link laukinių durų. Jas lėtai atrakinau ir įėjusi - tiesiog uždariau. Batų nesiaviau, o tiesiog nuėjau link virtuvės. Atidariau stalčių. Apžiūrėjau, kuris aštriausias. Paėmiau tą peilį su drebančiomis rankomis. Neesu tam pasiruošusi, bet noriu tai padaryti. Lėtai nusivilkau striukę, pakėliau megztinio rankovę, o peilį pridėjau šalia riešo. Tris kartus gyliai įkvėpiau ir ranką trūktelėjau į dešinę. Pajaučiau šiltą skysti. Jis varvėjo ant žemės. Š į veiksmą pakartojau gal 5 kartus, kol pajaučiau, kaip mano kūnas lengvai krenta žemyn, bet skaudžiai nusileidžia ant žemės. Viskas pradėjo lietis. Nieko nemačiau, tik girdėjau. Kažkas įbėga, sušunka, bėga link manęs, pasodina, pradeda verkti, apglėbia mane savo rankomis ir pradeda supti.

-Myliu tave...tik nepalik manęs.

Tai buvo Harry.

Tamsa.

-Harry-

Nevaldomu greičiau vežiau Dakotą į ligoninę. Bijojau, kad ji mirs. Pažiūrėjau į jos ramų veidą. Dar labiau nuspaudžiau gazą, bet prieš mane išdygo automobilis, o greitį sumažinti jau buvo per vėlu. Vienas... Metalo gabalų susidūrimas. Du... Skausmo aimanos. Trys...paskutinis žvilgsnis į Dakotą ir Tamsa....

-Autorius-

-Po 2 metų-

Dakota jau 2 metus guli komoje po tos tragiškos avarijos. Niekas nežino, ar ji atsibus. Harry's guli komoje su prarasta atmintimi. Nežinia kas bus toliau.

Ar jos gyvenimas links toks sunkus ir nė kiek nesuteiks jai laimės?

Ar jo gyvenimas ir links tokia palaida bala, kad net jis nežinos kurį galą su galu sudurti?

Ar jie mylės vienas kitą?

Ar jie pajėgs atsistoti ant kojų iš naujo?

Kas bus toliau...?