Flight.(LT)

•○16○•

-Dakota-

Girdėjau žingsnius, pokalbius, atodūsius. Viską girdėjau. Pagaliau pasiryžau praverti savas akis. Jos priešinosi, bet aš atkakli, tad praplėšiau akis. Teko vėl užsimerkti, dėl per ryškios šviesos. Nebuvo verta mąstyti, kur aš. Žinoma, kad ligoninėje. Atmerkiau akis ir apsipratau su šviesa. Pabandžiau atsisėsti,bet skausmo aimana paliko mano stipriai sučiauptas lūpas. Žvilgtelėjau pro langą. Saulė kepino tikrai gerai. Taigi dabar po pietų ir vasara?... Pala... Ką?

-O Dieve... Daktare! Ji pabudo!-surėkė moteris tik įžengusi į palatą ir išmetusi visus puodelius iš savo rankų. Kiek šyptelėjau. Buvo malonu pamatyti tokią žmogaus reakciją. Net nežinau kodėl. Į palatą įbėgo kaip manau daktaras.

-Negali būti... Sveika sugrįžusi, Dakota,-šyptelėjo jis,-kaip jaučiatės?

-Na... Labai skauda kūną, šiek tiek svaigsta galva, norisi miego, bet šiaip puikiai,-šyptelėjau.

-Tai puikios žinios,-šyptelėjo jis.

-Gal galėtumėt pasakyti, kodėl aš čia ir kiek laiko, na juk dabar vasara,-nervingai sukikenau.

-Na... Jūs patekote į labai sunkią avariją, bei buvote prasipjovusi venas, tad jas teko susiūti. O čia esate daugiau nei du metus. Jūs buvote komoje,-negailestingi daktaro žodžiai pasiekė mano ausis.

Šypsena dingo iš mano veido, bet jokios reakcijos neparodžiau.

-Kaip aš sugebėjau patekti į avariją, jei nualpau savo virtuvėje?-susiraukiau.

-Jus į ligoninę vežė Harry Styles, bet deja, tikslas nebuvo pasiektas...-numykė jis.

-Harry Styles?-mano akys iššoko iš akiduobių,-jis gyvas? Kur jis yra? Noriu jį pamatyti,-supanikavau.

Aparatai pradėjo greičiau cypsėti.

-Nusiraminkite!-sušuko jis,-jis guli komoje ir vis dar neatsibunda. Deja, jis prarado atmintį, bet JEI jis pabus, ji turėtų greitai grįžti.

-JEI?-susiraukiau.

-Taip. Jo būklė daug sunkesnė, nei manėme. Bet pastarosiomis dienomis ji gerėja. Nenuleidžiame rankų.

-Kada aš galėsiu grįžti namo?-susiraukiau.

-Pagulėkite čia kelias dienas, ir aš išrašysiu jus iš čia,-šyptelėjo,-o dabar pavalgykite,-mostelėjo ranka į sesutę su padėklu.

-Po trijų dienų-

Ėjau ligoninės koridoriumi iki 39 palatos. Ten gulėjo man brangus žmogus. Ten gulėjo mano meilė. Ten gulėjo Harry's. Įėjau į palatą. Kaip ir įprastai, nieko naujo nebuvo. Šyptelėjau pamačiusi jį. Priėjau prie jo, pabučiavau jam į lūpas ir atsitraukiau. Iš vazos ištraukiau savo atneštas senas gėles. Jas išmečiau, o į vazą pamerkiau naujas lelijas. Prisėdau prie jo ir paėmusi jo ranką, stebėjau jo ramų ir nekaltą veidą. Čia jokių pažįstamų veidų nemačiau nuo tos dienos, kai pabudau. Nejaugi jiems nerūpi Harry's?

-Sveikas. Čia aš, Dakota. Greičiausiai manęs nepameni, bet esu...Am... Tavo draugė. Mylėjau tave, bet tu man pasakei, kad tarp mūsų nieko nebus. Tai sudaužė man širdį. Esu palūžusi, Hazz. Tu tai padarei. Bet nepaisant to, aš tave tebemyliu...ir tikiu, kad tu bet kurią minutę pabusi ir nusišypsosi man...Uh kaip aš tavęs pasiilgau, Hazza...-nusivaliau riedančią ašarą.

Jo aparatai pradėjo garsiau ir dažniau cypsėti. Kaip mano, kai aš susijaudinau dėl jo. O tai nieko gera nežada. Į palatą įgriuvo daktaras su seselių krūva. Aš rėkianti buvau išnešta iš palatos.

-Harry...-pravirkau.

Atsirėmiau į sieną ir ja nuslydau ant šaltų grindų. Pradėjau verkti. Nežinojau, kas jam dabar bus, bet tai nieko gera nežada. Po kiek laiko išgirdau batų atsimušimo į grindis garsą. Pasukau galvą link triukšmo ir pamačiau buvusius draugus atbėgant.

-Dakota?-sustingo Perrie.

-Cha, nesitikėjot?-pakilau iš savo vietos ir pasižiūrėjau į ją savo apverktom ir raudonom akim.

-Tu pabudai!-sušuko ji ir jau puolė į mano glėbį, bet aš pasitraukiau.

-Pabudau prieš tris dienas,-sušnypščiau.

-Bet mums nebuvo pranešta...-nutęsė Zayn.

-Man visiškai nusispjaut. Per tas tris dienas, nė vienas nesugebėjot pakelt savo šiknų ir ateit aplankyt Harrio. Na ir kas, kad jis komoje. Net sumautų gėlių nesugebėjot atnešt per tas tris dienas!-tyliai sušukau.

-Tu nežinai, ką mes darėme. Gal buvom užsiėmę,-sušnypštė Niall.

-Taip, nežinau, nes man neberūpi. Girdi? Neberūpi. O kas gali būti svarbiau už mirštantį draugą, a?-sušnypščiau,-esat apgailėtini,-su panieka nužiūrėjau juos.

-Nevadink mūsų šitaip,-susiraukė Jesy.

-Turiu pilną teisę jūsų nekęsti. Žinot kodėl gulėjau sumautoj komoj ir kartu su savimi nusinešiau ir Harry? O todėl, kad buvau paveikta depresijos. O kas ją sukėlė? Mano ištikimi draugai,-nusijuokiau,-ne gana to, kad jūs mane paliekat su trenksmu, dar Hazz išspjauna man į veidą, kad tarp mūsų nieko nebus, tuomet prarandu gerai apmokamą darbą. Neturėjau nieko. Nieko! Buvau palikta pati kapstytis didžiulėje mėšlo krūvoje. Ir žinot, tai privedė mane prie savižudybės,-nusijuokiau,-peilis tuo metu buvo geriausias pasirinkimas, tad persipjoviau venas. Bet vistiek aš kažkodėl gyva. O žinot kodėl? Harry's pasirodė mano namuose ir vežė mane į ligoninę, bet patekome į avariją, kuri buvo visiškas finišas šio mėšlo. Bet deja, ne....-nusivaliau ašaras,-bet kas dėl viso šito kaltas? O gi...Kaip visada...Dakota,-nusišypsojau,-žinot, man nusispjaut ant jūsų,-sušnypščiau.

Pezz stovėjo šoke, o visi kiti perbalę. Nusisukau nuo jų ir priėjusi langą toliau verkiau. Pajaučiau, kaip pradeda trūkti oro. Greit iš rankinės išsitraukiau vandens, depresantus ir viską greit išgeriu. Tai tik priepuolis... Raminau save.

Po kelių minučių iš palatos išėjo visi daktarai. Nieko nelaukusi šokau į palatą, bet sustingau. Lovoje sėdėjo Hazza. Gyvas.

-Kas tu?-paklausė.

Tai mane sužlugdė galutinai....

Kas bus toliau? Ar Hazza atgaus atmintį? Ar jis prisimins Dakotą?...

Na štai naujoji dalis! Tikiuosi ji jums patiks. Laukiu komentarų,VOTE ir iki kitos dalies:Wolf-in-the-dark. xoxo.