Flight.(LT)

•○14○•

-Dakota-

Suklupau ant grindų. Atrodo, kad žemė tiesiog dingo. Pradėjau vergti. Buvau žlugusi. Nieko iš manęs nebelikę. Širdis sudaužyta. Kūnas pergirdytas svaigalų. Smegenis apglėbusi savo mirtinomis rankomis depresija. Jausmus užšaldęs vienišumo jausmas. Toks žmogus yra žlugęs. Likau niekuo. Neturiu nieko. Likau viena. Likau viena...

-Ne...-sukūkčiojau.

Negalėjau pasiduoti, bet tam jau per vėlu. Esu palūžusi ir tikrai nemanau, kad man pavyks atsitiesti. Žiauriausiai jaučiuosi nuo Hazzos žodžių. Toks šaltis sklido iš jo pusės... Tik dabar supratau, kad mano širdis yra visa jo. Bet ką čia jau pakeisi? Persekiosiu jį kaip beprotė ir maldausiu su manimi kalbėtis? Aš ne toks žmogus. Nenori - nereikia. Bet čia jau per žiauru. Apsikabinau savo kėlius ir padėjusi smakrą ant kelių žiūrėjau pro langą. Akis kiek perštėjo nuo srūvančių ašarų, bet kai pagaliau pradėjo snigti... Ne, to aš nepraleisiu. Po labai ilgo laiko, supratau, kad toks sedėjimas nieko nepakeis. Esu šūdas ir tiek. Be emocijų pakilau iš savo vietos. Lėtai nuėjau į miegamajį. Atsidariau spintą. Nužiūrėjau rūbus. Pagriebiau juodus džinsus, juodą, didelį megstinį ant kurio buvo užrašas 'Supercat'. Greit numečiau vilkiamus rūbus šalin ir apsivilkau išrinktuosius. Susiradau juodus aukštakulnius. Juos apsiaviau ir išleidusi plaukus susirišau į netvarkingą ponio uodegą. Nusivaliau veidą mekiažo pagrindu, kad nebūtų toks raudonas. Susiradau juodas, odines pirštines ir juodą šaliką su balta kepure. Pagriebiau piniginę nuo stalelio, telefoną ir patraukiau durų link. Užsimaukšlinau kepurę, užsivilkau paltą, užsisakščiau, užsiviniojau šaliką, apsimoviau pirštines ir į kišenę įsimetusi telefoną, o į džinsų užpakalinę kišenę piniginę atrakinau namus ir neždinausi iš jų. Užrakinau duris ir paspaudusi pultelį atrakinau automobilį. Įsėdau į jį ir nusipurčiau nuo šalčio. Užvedžiau variklį, užsisegiau diržą ir įjungusi radiją didžiausiu garsu išvažiavau iš kiemo.

-Po 20 minučių-

Pasiekiau prekybos centrą. Sustojusi parkinge ištraukiau raktelius iš automobilio ir iššokusi iš baltutės uždariau dureles, užrakinau ją. Paskubomis patraukiau į prekybos centrą, nes per tas 20 minučių šaltukas spėjo apglėbti visą Londoną. Apsidairiau, ar nėra automobilių ir įbėgau į vidų. Čia buvo šilta ir gana jauku. Šurmulys man patiko. Pamąščiusi, kur man reikia patraukiau į vaistinę. Išsitraukiau piniginę ir susiradau joje daktaro išrašytą receptą. Įėjau į vaistinę. Tiesiu taikymu patraukiau prie kasos.

-Sveiki,-dirbtinai šyptelėjau.

Apgaudinėjau pati save šypsodamasi. Šiuo metu aš noriu sušiktai verkti.

-Sveika, mieloji,-šyptelėjo pagivenusi moteris.

-Štai čia receptas, ko man reikia,-niūriai atkišau jai lapelį.

Ji perskaitė tai kas jame parašyta ir pradėjo kuistis kažkuriame stalčiuje tarp gausybės vaistų. Radusi reikiamą buteliuką padėjo ant stalviršio.

-Mieloji, laikykis. Žinau, kad sunku, bet visada atrask kažką, kas suteiktų pozityvumo ir laimės,-šyptelėjo ji.

Aš kiek sutrikau nuo jos tokių žodžių.

-Em... Galite duoti baltą miašelį?-susiraukiau.

Moteriškė vienu rankos mostu atkišo man maišelį.

-Prašau,-šyptelėjo ji.

-Dėkui,-sumurmėjau.

Viską susidėjau į tą maišelį. Receptą įdėjau atgal į piniginę, o pati atsisveikinusi ir padėkojusi neždinausi lauk iš tos vaistinės. Toleliau pastebėjau fotografijos rojų. Paskubomis nuskubėjau ten.