Demono vaikas (III dalis)

Pirmas skyrius. Sielos žaizdos (3)

Kai Ravena visa išvargusi pagaliau pasiekė namus, dangus buvo jau sutemęs. Vos ji pravėrė duris, koridoriuje pasirodė sunerimusi Lina.

– Varge, Ravena, ką taip ilgai veikei?

Mergaitė pastatė slides prie sienos.

– Atleisk, čiuožinėjau ir net nepajutau, kaip praėjo laikas.

– Tiek to, svarbiausia, kad nieko nenutiko.

– O kas galėtų nutikti? – nusistebėjo ji, nusitempdama nuo rankų šlapias pirštines.

Moteris padėjo jai nusirengti striukę ir nusiauti kojines ir batus, kurie taip pat buvo sušlapę, tad padėjo juos ant šildytuvo išdžiūti.

– Eik į kambarį, padarysiu tau karšto šokolado, o tada pasikalbėsime, gerai?

Ravena linktelėjo ir įsispyrusi į šlepetes lėtai patraukė pustamsiu koridoriumi, kurio nepasiekė lempos skleidžiama šviesa. Nė nenutuokė, apie ką Lina norėjo su ja pasikalbėti, ir nors buvo labai pavargusi, nusprendė geriau šiandien, nei rytoj. Kas iš to, kad pokalbį atidės?

Pasiekusi svetainę, mergaitė įsitaisė fotelyje, prie pat židinio, ir norėdama susišildyti atkišo rankas priešais liepsną. Maždaug po pusvalandžio Lina pravėrė duris ir prisėdusi ant sofos padėjo garuojantį puodelį ant stalo, tada pakėlė nuo atkaltės pledą ir apgaubė Ravenos pečius.

– Nereikėjo, man visai nešalta, – liūdnai šyptelėjo ji, ir toliau žiūrėdama į liepsną židinyje.

Moteris prisislinko tik dar arčiau ir įbruko jai į rankas puodelį.

– Gerk, kol dar karšta.

– O apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? – pagaliau atsisukdama į ją paklausė Ravena.

– Pastaruoju metu tau labai sunku, kiek galėdama stengiuosi padėti, bet puikiai žinau, kad mano pagalbos tau neužteks.

– Ką nori tuo pasakyti? – mergaitė sutrikusi kilstelėjo antakius. – Tu stengiesi daugiau nei reikia, neturėtum kaltinti savęs dėl to, kad aš turiu problemų ir nesugebu su jomis susitvarkyti.

– Ravena, nesuprask manęs neteisingai, žinau, kad turi problemų, bet tai nereiškia, kad negali jomis dalintis su kitais.

– O kas man belieka? Aš jau pasakiau viską, kas nutiko, ir man visiškai nesvarbu, kad negali man padėti. Niekas negali.

– O kas, jei pasikalbėtum su kuo nors kitu?

– Daugiau nepažįstu nieko kito, – giliai atsiduso ji, siurbčiodama karštą šokoladą ir žvelgdama į savo šlepetes.

– Klysti. Yra daugybė žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti, galbūt aš nesu tau tinkama.

Ravena minutėlę tylėjo, bandydama suprasti, ką ji turėjo omenyje, bet staiga jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Nori, kad pasikalbėčiau su psichologu?

– Taip, – jusdama kaltę panarino galvą Lina. – Galbūt jis padėtų tau išbristi iš to liūno.

– Galbūt, – minutėlę patylėjusi vos girdimai sukuždėjo ji. – Bet jis niekada nepakeistų mano mamos nuomonės apie mane.

– Taip, nepakeistų, bet padėtų tau su viskuo susitaikyti.

– Ačiū, mama, bet nereikia, nenoriu būti tau našta.

– Ne, Ravena, niekada nebuvai, džiaugiuosi galėdama tau padėti, – bandė ją įtikinti moteris. – Skaudu matyti tave šitokią, būtent dėl to ir turėtum pasikalbėti su psichologu.