Demono vaikas (III dalis)

Dešimtas skyrius. Mirties giria (3)

Pagaliau. Pagaliau Ravenai pavyko pereiti Šviesos stulpą ir patekti į Šešėlių karalystę. Ir nors siaubingai skaudėjo sužeistą koją, šlubčiodama ji patraukė tolyn. Deja, visai netrukus priešais ją stojo kokie šeši sargybiniai.

– Praleisime pro vartus tik tada, jei turi leidimą, vaike.

Mergaitė nieko nesuprantančiomis akimis nužvelgė ginkluotų kūnų sieną.

– Bet man reikia pas Gordoną. Jis šios karalystės valdovas, ar ne?

– Ateik su savo tėvais, vienos nepraleisime.

– Bet aš labai skubu, – bandė juos įtikinti ji. – Tai be galo svarbu, be to, esu sužeista, argi galėčiau pridaryti kokios nors žalos?

– Toks įstatymas, vaike. Arba ateini su tėvų leidimu, arba nešdiniesi iš čia, kol neįgrūdome tavęs į belangę.

Ravena susiraukė. Jis ne tik buvo nemalonus žodžiais, bet ir išvaizda, plius, atrodė toks didelis prieš ją, kad pasidarė baisu. Ji žinojo, kad taip paprastai tų sargybinių atkalbėti nepavyks, o pabėgti irgi neatrodė įmanoma su sužeista koja. Vis dėlto, neturėjo kito pasirinkimo, kitaip niekada nepasieks savo tikslo, tad sukaupusi drąsą ir stengdamasi ignoruoti skausmą vikriai smuko į dešinę.

– Ei! – riktelėjo vienas. – Grįžk čia, tu sukta mergiote! Niekur nuo mūsų nepaspruksi!

Tačiau Ravena nesiklausė ir tik dar labiau paspartino tempą. Sargybiniai, matyt, neturėjo galių, nes nepradėjo laidyti į ją nei ugnies, nei magiškos psi, pasisekė, jei tik pavyks nuo jų nutolti. Net ir nežiūrėdama jų pusėn, ji žinojo, kad jie lipa jai ant kulnų, ne visi, žinoma, gal tik du iš šešių, kiti pasiliko saugoti vartus, kad pro juos nepraeitų tokie gudruoliai, kaip ji.

Mergaitė bėgo tolyn plačia alėja, iš abiejų pusių apsupta tankiais medžiais, kurie čia net nebuvo numetę lapų. Iš pradžių ji planavo bėgti į mišką, kad sargybiniai pamestų ją iš akių, bet aikštės gale išvydo daugybę vienoje vietoje susigrūdusių žmonių ir nusprendė įsimaišyti tarp jų. Kaip kulka ji šovė į priekį, užkliuvusi apvertė po kojomis besipainiojantį medinį kibirą su žuvimi, bet nepaisydama besiskundžiančių balsų yrėsi kuo giliau į minią. Sustojo tik tada, kai pajuto, jog pavojus nebegresia, ir sunkiai alsuodama apsidairė. Tik dabar suprato pakliuvusi į milžinišką turgavietę, kur stovėjo daugybė languotais audiniais apdengtų prekystalių, apkrautų įvairiausiais pirkiniais, nuo puodų ir keptuvių iki skaniausių dešrų ir kumpių. Žvelgiant į juos ir gardiems kvapams po truputį plūstant į plaučius net seilė nutįso, deja, ji visiškai neturėjo pinigų, kad ką nors nusipirktų, o jau praėjo daugiau nei para, kai nieko neturėjo burnoje. Žinoma, Ravena galėjo pasinaudoti tuo, kad yra vaikas, ir paprašyti išmaldos, gal koks geraširdis žmogus jos pasigailėtų, bet jai buvo gėda apie tai pagalvoti, o ką jau kalbėti, kad galbūt galėtų ką nors nugvelbti?

– Štai kur tu! – staiga prižadino ją iš minčių balsas.

Mergaitė nė aiktelėti nespėjo, kai tvirta sargybinio ranka sugriebė ją už žasto ir tuoj pat ėmė tempti ten, iš kur ji atėjo.

– Paleisk, aš nieko nepadariau! – bandydama ištrūkti suriko ji, ir nors aplinkui vis dar grūdosi daugybė žmonių, nė vienas nekreipė dėmesio, visi tiesiog traukėsi iš kelio. Greičiausiai tai matyti jiems buvo įprasta, ji ne pirma ir ne paskutinė, bandžiusi prasmukti pro vartus be leidimo. Apėmė tik dar didesnė neviltis, ji jau pamanė, kad viskas, tuoj bus išmesta atgal į Mirties girią, o net negalėjo naudotis savo galiomis, nes buvo per daug pavargusi, bet sargybinį sustabdęs griežtas moteriškas balsas privertė ją aiktelėti iš nuostabos.

– Atleiskite, gal galite paleisti mano dukterį?

– Ji jūsų dukra? – kiek suabejojęs kreipėsi į priešais juos stovinčią moterį sargybinis. – Tuomet kodėl išleidote ją vieną į Mirties girią?