Tasdaras sėdėjo savo įmantriame soste ir sunerimęs žiūrėjo į vaizdą už lango, nors už jo beveik nieko nesimatė, tik tamsoje nuo vėjo vos svyruojančios eglių viršūnės. Bet jam ir nerūpėjo, jo mintys klaidžiojo visai kituose pasauliuose. Tai, ką pamatė per krištolo rutulį, privertė jį ne tik susidomėti, bet ir sunerimti. Lina su Ravena planavo nuvykti pas Gordoną, kad galėtų išsiaiškinti, kaip nukeliauti į praeitį ir paimti kažką, kas galbūt pakenktų jam. Gal vertėtų užbėgti jiems už akių ir sunaikinti tą kambarį, kol Ravena į jį nepateko? Bet kaip tai padaryti? Eiti per Praeities vartus ir rizikuoti būti sunaikintam dievų? Ne, turėtų būti kitas būdas, juk Ravena su Lina būtent dėl to ir vyks pas Gordoną, kad išsiaiškintų. O tai ir buvo didžiausia problema, Tasdaras žinojo, kad nepavyktų taip paprastai sustabdyti Gordono, o juo labiau – nužudyti, nes jis buvo vienas iš stipriausių jo priešų, be to, dar ir gudrus.
– Ne, jam net neturėtų pavykti rasti to būdo... – tyliai sau ištarė Tasdaras. – Gordonas nėra toks sumanus, kad žinotų, kaip keliauti laiku, kitaip būtų seniai manimi atsikratęs.
– O jūs tikras, kad Ravenai išvis pavyks nusigauti į Šešėlių karalystę? – staiga pasigirdo Gertrūdos balsas priešais.
Tasdaras patraukė žvilgsnį nuo lango ir išvydo ją lėtai einančią ryškiai raudonu kilimu. Tobulai prigludusi trumpa suknelė išryškino kiekvieną jos kūno išlinkimą.
– Ką norėjai tuo pasakyti? – gana rimtai paklausė jis.
– Atleiskite, bet kalbėjote su savimi, negalėjau nenugirsti, – nusilenkdama šyptelėjo ji. – Galėtumėte tiesiog pagrobti Raveną ir uždaryti ją požemiuose kartu su Lina ir Lorena, kurios vienintelės žino apie tą slaptą kambarį. Tada jos nesusisiektų su Gordonu, jis taip nieko ir nesužinotų ir nebandytų ieškoti būdo, kaip patekti į praeitį.
– Taip, galbūt... – linkčiojo Tasdaras. – Bet ką man su jomis daryti toliau?
– Nejaugi neakivaizdu? Raveną pasiliksite tvirtovėje kaip ir Rebeką, o Liną ir Loreną nužudysite.
– Ne, negaliu to padaryti, – pertraukė ją demonas. – Negaliu jų nužudyti.
– Bet... kodėl? – sutriko Gertrūda. – Argi nesate tas žiaurusis Tasdaras, kurio visi bijo? Kuris be gailesčio žudo?
– Tu nė kiek nesupranti mano padėties, ar ne? – jis pagaliau pakilo iš sosto ir atsistojo tiesiai priešais ją. – Lorenos negaliu žudyti, nes tik ji gali matyti ateitį, o man tai labai naudinga.
– Bet kaip Lina? Argi nesakėte, kad norite ja atsikratyti?
– Sakiau, bet ne viskas vyksta taip greitai, kaip tau atrodo. Noriu, kad ji dar pasikankintų, kad maldautų manęs užbaigti visas kančias, o tai puikiai galės padaryti šiuose požemiuose, kur bus stebima manęs kiaurą parą.
– Bet visa tai tik žaidimai, kam to reikia?
– Būtent, kad žaidimai, į kuriuos esi įsipainiojusi netgi tu, todėl tokiu būdu lengviausia tavimi pasinaudoti, supranti?
– O Ravena? Ką su ja darysite?
– Kaip paprasta parankinė, tu per daug klausinėji, – vyptelėjo demonas, nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų. – Nepamiršk, kad Ravena mano duktė, kuri man bus reikalinga ateityje, neplanuoju jos skriausti, nebent pati prisiprašys.
– Bet ji juk ir prašosi, norėdama rasti būdą, kaip jus įveikti.
– Kol jai nepavyko to būdo rasti, tol man negresia joks pavojus. Be to, noriu, kad Ravena pati prie manęs prisijungtų, argi nebūtų daug geriau?
– Žinoma, būtų, – pritarė ji. – Tai reiškia, kad neimsite jos į nelaisvę?
– Būtų kvaila, jei to nepadaryčiau, nors galėčiau tiesiog pasirūpinti, kad ji nesužinotų, kaip rasti Šešėlių karalystę.
أنت تقرأ
Demono vaikas (III dalis)
خيال (فانتازيا)Nesantaika su Arela sugriauna Ravenos viltis ramiai gyventi gimtojoje planetoje ir ji vėl įsitraukia į naujų įvykių sūkurį - ant pečių užgriūva našta surasti dingusią Azryato princesę ir išgelbėti Rebeką iš Tasdaro nagų. Tačiau apimta sielvarto ji n...
