Demono vaikas (III dalis)

Devintas skyrius. Rėja (1)

Ravena visu greičiu skuodė tolyn. Nors buvo siaubingai pavargusi, o sniegas degino ir taip jau sustirusias pėdas, vis gręžiojosi atgal tikrinti, ar nesiveja Rodžeris. Visiškoje tamsoje jo nesimatė, bet turėjo būti labai atsargi, galbūt sustojusi bent minutei padarytų milžinišką klaidą ir būtų pričiupta.

Mergaitė bėgo nė pati nežinodama kur, Krištolo rūmuose apsistoti tikrai negalėjo, tai turbūt buvo vieta, kur Rodžeris jos ieškotų pirmiausia. Be to, kartą su Neptūnu jie jau padarė klaidą, ir kas iš to išėjo? Melburnas pagrobė jos draugą, o ji privalėjo keliauti viena ieškoti mamos. Tačiau kažkur apsistoti vis dėlto privalėjo, kitaip mirtinai sušals, juk nespėjo nusigriebti nei batų, nei striukės. Pala, bet viena vieta tikrai buvo, ji galėjo apsistoti namelyje, kuriame laikinai gyveno su Neptūnu, prieš jiems keliaujant į Senuosius Atakanos požemius, kaip tik dabar bėgo jo pusėn.

Plaučius draskė šaltas nakties oras, vėjas veržėsi pro ploną rūbelį ir talžė kiekvieną kūno lopinėlį, bet Ravena negalėjo pasiduoti. Tik ne dabar. Bebėgdama ji jau matė artėjančius namelius ir jos širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Dar keletas metrų, ir vikriai peršoko tvorą, puolė prie durų ir paklibino rankeną. Žinoma, buvo užrakintos, o jai reikėjo kuo skubiau patekti į vidų. Galvodama, ką daryti, mergaitė susigūžė prie slenksčio, atrodė, kad tuoj pravirks, bet stengdamasi tvardytis apėjo aplink namą. Visi langai buvo sandariai uždaryti ir užrakinti iš vidaus, o daužti jų nenorėjo. Visų pirma dėl to, kad aplinkiniuose namuose gyveno žmonės, o antra – jei išdauš langą, į vidų pateks šaltis.

Desperatiškai siekdama šilumos, Ravena ieškojo bent menkiausio plyšelio, pro kurį galėtų prasmukti į vidų, ir visai netrukus įėjimą aptiko. Jis buvo apsnigtas, bet atpažino, kad tai rūsio durys, lygiai tokios pat buvo ir prie jos namų. Nelaukdama ji nubraukė sniegą ir už jo rado didelę aprūdijusią spyną, kuri šiuo metu ir kėlė daugiausiai problemų. Kaipgi ją nudaužti, nesukeliant garso? Nors gal ir turėjo vieną būdą – galėjo ją nuimti, panaudojusi ugnies galią, net jei ji buvo dar gana silpna.

Stengdamasi susikaupti, Ravena ištiesė delnus virš spynos ir užsimerkė. Stiprus vėjas žėrė jai į veidą sniegą ir jau atrodė, kad nieko neišeis, bet tada mergaitė pajuto sklindančią šilumą ir pramerkusi akis išvydo nedidelę liepsnelę. Metalą įveikti nebuvo lengva, bet ignoruodama vis labiau šąlančius kojų pirštus ji nepasidavė. Galiausiai spyna pokštelėjo ir sutrupėjo. Negaišdama mergaitė atvožė sunkias metalines duris ir pažvelgė žemyn. Iš ten dvelkė ne ką mažesnis šaltis, bet tikėjosi, kad iš rūsio bus dar vienas įėjimas, vedantis į namo vidų, galėtų pasišildyti prie židinio.

Tokia viliojanti mintis ragino paskubėti, ir Ravena ėmė leistis kopėtėlėmis žemyn. Visai netrukus jos pėdos pajuto ledinį betoną. Apačioje buvo taip tamsu, jog nieko nesimatė, bet patraukusi už virvutės mergaitė įjungė šviesą. Rūsys buvo beveik tuščias, viename kampe stovėjo dvi plačios lentynos su senais, voratinkliais apraizgytais vyno buteliais, o visai prie pat jų aiškiai matėsi laiptai aukštyn. Viską pamiršusi, Ravena visu greičiu nudūmė į viršų. Jos laimei, durys buvo atrakintos, tad smuko vidun. Dabar tereikėjo spintoje paieškoti drabužių ar šiltų antklodžių ir užsikurti taip išsvajotą židinį.

Namas buvo jau kurį laiką nenaudojamas, Neptūnas jį įsigijo tik tam, kad jie laikinai turėtų kur gyventi, neplanavo jo nei remontuoti, nei parduoti, o keletą daiktų ir baldų jis atgabeno iš Krištolo rūmų, tarp jų ir patalynę, į kurią mergaitė dabar ir susisupo. Visas kūnas tirtėte tirtėjo, Ravena trynė rankomis pėdas ir rankas, ir tik tada, kai pasijuto geriau, nusprendė pagaliau įžiebti ugnį. Deja, židinio nebuvo kuo pakūrenti, tad teko plėšyti laikraščius ir senas pageltusias knygas. Ravena mėgo skaityti, jai buvo labai gaila, bet neturėjo kito pasirinkimo, o po kelių minučių kambarį užliejo švelni liepsnos šviesa. Mergaitė įsitaisė ant kilimo. Buvo gera justi, kaip pamažu kūną vėl užplūsta šiluma, tačiau ramybės nedavė begalės minčių. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Rodžeris ją gaudė ir kas nutiko Linai ir Agnesei. Nejaugi jas pagrobė ir kažkur uždarė? Bet kas tada? Ką jis su jomis padarė?