Atsirėmęs į sieną, Melburnas stovėjo prie kameros grotų. Tai, ką jam teko padaryti, buvo nepakeliama ir vertė vemti, juk tai net nebuvo panašu į jį. Be to, kodėl Tasdaras paskyrė šią užduotį būtent jam? Ar nebuvo kitų, kurie viską atliktų kur kas profesionaliau? Tačiau dabar jau buvo per vėlu, jis nieko nebegalėjo padaryti, tik stebėti, kas vyksta aplinkui, ir apsimesti, kad jam tai mažiausiai rūpi.
Prie Linos gulto klūpinti Lorena verkė balsu, o Agnesė sėdėjo prie sienos, apkabinusi rankomis kelius, niekaip negalėdama patikėti tuo, kas nutiko. Taip, Agnesė, jo vienturtė duktė... Jei tik sužinotų, kokie giminystės ryšiai juos sieja, tikrai jo neapkęstų, Lina buvo teisi. Bet jis to neplanavo, visiškai nenorėjo pakenkti žmogui, kurį ji mylėjo.
Rakinant grotas Melburno rankos drebėjo, galvoje ūžė visas bičių spiečius, bet savo kaliniams jis to parodyti negalėjo. Paguodos jam šiuo metu reikėjo mažiausiai, juk nenorėjo pasirodyti kaip paskutinis nevykėlis, ypač prieš Tasdarą, kitaip pats atsidurtų kankinimų kambaryje ir galbūt net neištrūktų gyvas...
– Kodėl taip su ja pasielgei? – pasipiktinusi prakalbo Lorena. – Ką tokio ji padarė?
– Visų pirma, dėl visko kaltas Tasdaras, – patikslino jis.
– Bet tu buvai tas, kuris ją išplakė, tu pakėlei prieš ją ranką.
– Ir? – įsižeidęs vyras abiem rankomis sugriebė virbus. – Manai, kad to norėjau? Tasdaras mane privertė, būčiau pliekęs ne taip stipriai, bet jis mane stebėjo, ką kitą beliko daryti?
– Tu dar klausi? Reikėjo pasipriešinti ir išvaduoti visus kalinius, o ne paklusti kiekvienam jo įsakymui! – vis labiau tūžo pranašė. – Mes visi priešinamės ir stengiamės išgyventi, nesvarbu, kad patys dėl to kenčiame, o tu renkiesi patį lengviausią būdą, kad tik išneštum sveiką kailį.
– Sakai, lengviausią būdą? – jis pažvelgė jai tiesiai į smaragdines akis su tokia neapykanta, jog ji išsigandusi turėjo atsitraukti. – Tu nė pusės nežinai, kiek man teko iškęsti, kad apsaugočiau man mylimus žmones.
– Apsaugotum? Tie, kuriuos myli, dabar tavęs nekenčia ir tu jau nebeturi, ką apsaugoti, nebent save patį.
Melburnas tik piktai suurzgė, nežinodamas, ką daugiau pasakyti, nes iš dalies ji buvo teisi.
– Liaukis, Lorena, – pavargusiu balsu įsiterpė Lina. – Jis niekada nesupras...
– Lina, jau pabudai? – moteris nustebusi palinko prie jos norėdama padėti, bet toji pamojo ranka ir iš lėto atsisėdo pati. – Kaip tu? Gal vertėtų sutvarstyti žaizdas?
– Galiu paprašyti, kad iškviestų gydytoją, – pratarė Melburnas.
– Mums nieko iš tavęs nereikia, – atkirto Lina.
– Klausyk, žinau, kad ant manęs pyksti, bet... aš tikrai labai nuoširdžiai tavęs atsiprašau, nors žinau, kad niekada man neatleisi.
Vyras apsisuko ir skubiai paliko požemius. Lorena kurį laiką žiūrėjo į tamsą, bandydama suprasti, ar jis nemelavo, bet suėmė save į rankas, juk šiuo metu kur kas svarbiau buvo sužeista draugė.
– Agnese, atnešk švaraus vandens, – kreipėsi ji į mergaitę.
Toji tarsi pabudusi iš transo linktelėjo ir nuskubėjo prie praustuvės. Pripylusi į dubenį vandens, ji nukabino nuo vinies rankšluostį ir viską nunešė prie moterų. Patraukusi nuo Linos nugaros dar likusias drabužių draiskanas, Lorena sušlapino rankšluostį ir atsargiai tapšnojo juo gilius, vis dar kraujuojančius rėžius. Nuo kiekvieno prisilietimo Lina krūpčiojo iš skausmo.
ESTÁS LEYENDO
Demono vaikas (III dalis)
FantasíaNesantaika su Arela sugriauna Ravenos viltis ramiai gyventi gimtojoje planetoje ir ji vėl įsitraukia į naujų įvykių sūkurį - ant pečių užgriūva našta surasti dingusią Azryato princesę ir išgelbėti Rebeką iš Tasdaro nagų. Tačiau apimta sielvarto ji n...
