Demono vaikas (III dalis)

Septintas skyrius. Vyriausiasis žynys (1)

Nuošalioje vietelėje, prie ramiai tekančios Sidabrinio sfinkso upės, pasislėpęs tankių medžių metamame šešėlyje, stovėjo mažas medinis namelis. Jis buvo visai neišvaizdus, bet pats kiemas atrodė gana tvarkingas ir erdvus, apsuptas neaukštos rudos tvoros, gausiai apaugusios jau iš tolo raudonuojančiais vynvyčiais. Akmenimis grįstas takelis vingiavo palei pat dešinįjį upės krantą, apaugusį plačiašakėmis eglėmis ir pušimis. Skaidrus vanduo savo neramia tėkme liejosi per smulkius akmenis, kartais juos nunešdamas nuo kranto, kartais vėl ten atplukdydamas.

Negalėdamas atsigrožėti vaizdu ir klausydamasis raminančio čiurlenimo, Gordonas skubiai patraukė artyn. Tuo metu prasivėrė namelio durys ir laukan išėjo mergina. Iš tolo matomi vyšninės spalvos jos plaukai buvo perrišti ilgu rožiniu kaspinu ir su kiekvienu žingsniu plaikstėsi už nugaros. Vyras nustebęs stabtelėjo. Šią moterį matė pirmą kartą, nors pas Vyriausiąjį žynį lankėsi labai dažnai.

Tarsi visiškai jo nematydama, mergina priėjo prie upės kranto, užlipo ant medinio tiltelio ir viena ranka prilaikydama ilgą suknelę kažką įmerkė į vandenį. Atitokęs Gordonas pravėrė vartelius ir užlipęs verandos laipteliais, kurie nuo jo svorio nemaloniai girgžtelėjo, nužingsniavo prie durų. Tik tada jį pastebėjusi mergina skubiai priartėjo.

– Laba diena, gal ko nors ieškote? – paimdama nuo suolo pintinę su obuoliais mandagiai paklausė ji.

– Ne. Aš pas Aristėją, – papurtė galvą žynys. – Ar jis yra namuose?

– Taip, žinoma, užeikite, – pravėrusi duris ji pirmiau leido įeiti svečiui. – Palaukite minutėlę, pakviesiu.

Gordonas po akimirkos koridoriuje liko vienas, bet netrukus mergina grįžo su Aristėju.

– O, sveikas, Gordonai, – linksmai prakalbo jis, spausdamas draugui ranką. – Laukiau, kol pasirodysi, nors maniau, kad turėsi svarbesnių reikalų. Eikime į kambarį, negi čia stovėsime?

– Žinoma ne, – nuėjo paskui Aristėją Gordonas.

Kambarys, kuriame jie įsikūrė, atrodė gana nedidelis, bet jaukus. Jame buvo daugiau daiktų nei iš tiesų turėtų: ant stalo paskleisti gulėjo visokie popieriai, žurnalai ir storos knygos, tarsi prie jų būtų sunkiai dirbta, vazoninės gėlės puošė siauras palanges, o plati knygų lentyna buvo prigrūsta ne tik knygų, bet ir įvairių skulptūrėlių ir vazelių. Visa tai, be abejo, traukė Gordono dėmesį, jam visuomet atrodė, kad šiame name jo draugui vietos per maža.

Aristėjas patogiai išsitiesė ant sofos ir patapšnojo vietą šalia savęs, rodydamas prisėsti ir svečiui, o raudonplaukė mergina tylėdama įsitaisė šiek tiek atokiau nuo vyrų.

– Čia Ariadna, mano naujoji padėjėja, – pastebėjęs Gordono žvilgsnį prakalbo Vyriausiasis žynys. – Ariadna, susipažink su Gordonu, prisimeni, daug apie jį pasakojau.

– Taip, žinoma, – kukliai šypsojosi ji, traukdama iš pintinės obuolį. – Malonu.

– Man taip pat, – linktelėjo jaunajai merginai žynys.

Aristėjas palinko arčiau Gordono, tarsi norėdamas jam atskleisti kokią paslaptį.

– Pamiršau paminėti, kad ji yra Arelos sesuo, ar gali tuo patikėti?

– Arela man niekada nesakė, kad turi seserį, – šiek tiek nustebo Gordonas.

– Mes jau labai ilgą laiką nebendravome, – pratarė ir pati mergina. – Arela net nežino, kad dabar čia gyvenu. Pastaruoju metu turėjau nemažai problemų, dėl kurių negalėjau jai net paskambinti.

– Mes bendraujame su Arela beveik kiekvieną dieną, jeigu nori, galiu jai pranešti, kad tu čia.

– Galite, būčiau labai dėkinga.