Demono vaikas (III dalis)

Dvyliktas skyrius. Šmėklų pelkė (1)

Kaip ir sakė Zaira, Ravena visą laiką keliavo į Šiaurę, tačiau Šmėklų pelkės dar nebuvo matyti. Kadangi kelias valandas ji pramiegojo, o ir kojoje nebeturėjo žaizdos, kurią paliko vienas iš vilkų, jautėsi žvali ir kupina jėgų, tad beveik nesustodama keliavo visą naktį. Žmonių aplinkui nesimatė, ji ėjo plačiu žvyruotu keliu, o iš abiejų pusių plytėjo vienatvės jausmą žadinantys laukai. Ramybės nedavė tik tai, kad galbūt išklydo iš kelio ir neras pelkės, bet nenorėdama pasiduoti nevilčiai apie nieką negalvojo, tik apie tikslą, dėl kurio tiek vargo, stengdamasi patekti į Šešėlių karalystę.

Dangus vis dar buvo tamsiai mėlynas, bet giedras, kartkartėmis juo plaukė purūs debesys. Vis dar pasinėrusi prieblandoje saulė kilti neskubėjo, mergaitė stabtelėjusi aukštai užvertė galvą ir stebėjo, kaip nuo rytų pusės palengva plėtėsi auksinis ruožas, kaip geso mėnulio delčia, bet greitai atsitokėjusi patraukė tolyn. Netrukus, praėjus nedidelį kalnelį, priešais ją horizonte išryškėjo kaip koks milžiniškas žalias apklotas besidriekiantis miškas. Nors ne, veikiau ten buvo ne miškas, o visa giria. Ji atrodė tokia milžiniška, kad užgniaužė kvapą, Ravena turėjo vilties, kad bent jau bus takas ją praeiti, ir nesibaimindama ėmė artėti. Jau praėjo vieną mišką, kas blogiau dar gali nutikti? Na taip, žinoma, Šmėklų pelkė...

Ir štai, maždaug po pusvalandžio Ravena girią pasiekė. Žaliuojanti laukinė gamta kvietė į savo pulsuojančią šerdį, o nuojauta kuždėjo, kad leistis giliau nepavojinga. Kuo toliau mergaitė ėjo, tuo mistiškesnė ir tuo labiau užburianti ji atrodė. Ilgos medžių šaknys rangėsi ant žemės, sukdamosi kaip didžiulės jūrų dinozaurų nugaros. Lapija čia tapo stora ir vešli, virš galvos formuodama pasakiškai žalios spalvos arką, o ilgos, nuo senumo gumbuotos šakos apipylė vos įžiūrimą žemę riešutų gausa. Įvairūs didžialapiai krūmai ir vaismedžiai taip pat pagyvino vaizdą, todėl takas buvo neįveikiamas iš abiejų pusių, mergaitė turėjo eiti per vešlią žolę, jos kojos klimpo į samanas, atrodė, kad žengia minkštu kilimu.

Giliai iš girios sklido paukščių balsai, kuriuos užgožė tankiai austas lapų tinklas. Praėjusi pro jį Ravena atsidūrė jau ne tokioje apžėlusioje vietoje, kur žemyn sukritę pūvantys medžiai nebeužstojo giedrėjančio dangaus. Paskutinės ryto žvaigždės žėrėjo kaip nuauksinti astrų žiedai, o tolumoje tyliai kabojo ryškus mėnulis, metantis sidabrinį blizgesį virš medžių.

Lengva širdimi mergaitė pasinėrė į išlenktą lapų ir šakų skliautą. Viskas buvo visai ne taip, kaip ji tikėjosi. Aušros šviesa dar nebuvo nusileidusi ties vešliu žaliu žolynu, todėl girią dengė juodi vaiduokliški šešėliai. Ūkanotos vijos gaubė gauruotas kapokmedžių galvas ir sukosi aplink juos kaip užburiantys iliuziniai dūmai. Rūko tinklai glostė kerpėmis apaugusią žievę, aplinkui skleisdami drėgną miško dvelksmą. Visi garsai dabar tarytum paskendo, todėl šventą žemę, kurioje nauji medžiai nedrįso augti arba jiems tiesiog nebuvo vietos, laidojo absoliuti kapų tyla.

Staiga neįprastos šviesos blyksnis perdūrė miglotą tinklą. Po to sekė visas šviesos spindulys, besismelkiantis žemyn švelniais aukso klodais. Kaip koks dieviškas nušvitimas, jis naikino šešėlius, pašalino niūrumą ir užliejo ertmes, kuriose prieš tai tvyrojo rūkas. Kaip niekad aiškiai, garsus paukščių čiulbėjimas sutrikdė tylą būtent tada, kai girią užliejo šviesa.

Eidama per gumbuotą žemės patalą, Ravena žavėjosi pirmaisiais ryto drugeliais. Jų maži virpantys sparneliai sukiojosi ore tarsi švelniai banguojantis šilkas. Dvelkiantis vėjas į visas puses nešiojo saldų gėlių kvapą, o ausis pagavo skardus upelio šniokštimas. Mergaitė jau matė jį pro tankius lapų nėrinius, o kai šakos pagaliau prasiskyrė, išvydo tiesiai į ežerą tekančią guvią jo srovę. Jis atrodė tarsi poliruotas sidabro veidrodis su baltomis lėtai besisukančiomis rūko draiskanomis paviršiuje. Apaugusius samanų pagalvėmis ežero kraštus supo įvairių dydžių ir formų akmenys, o vandeniui juos plaunant girdėjosi aiškus gurgėjimas.