Demono vaikas (III dalis)

Ketvirtas skyrius. Praeities vaiduokliai (2)

Neptūnas pabudo krečiamas šalčio ir atsisėdęs lovoje pažiūrėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Buvo jau beveik dešimta vakaro, tačiau gulėti jis nenorėjo, ir taip didžiąją dalį laiko praleido skaitydamas knygas ar iš nuobodulio tiesiog miegodamas. Jam atrodė, kad tik švaistė laiką, juk jau seniausiai galėjo ieškoti savo tėvų, bet nieko negalėjo pakeisti, jo kūnas vis dar buvo per silpnas. Prisiminus, kas dėl to kaltas, apėmė dar didesnis nusivylimas, bet tuo pačiu jis kaltino save, nes keliavo į Tamsos karalystę vienas. Jeigu būtų keliavęs su Lina ar netgi su pačia Ravena, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip. Tačiau dabar teko tik laukti dienos, kai bus pajėgus atsikelti, nes negalėjo grįžti į praeitį, kad viską pakeistų...

Nusimetęs nuo kojų antklodę, berniukas iš lėto atsisėdo. Nebuvo tikras, ar įstengs atsikelti, bet negalėjo kiekvieną kartą kviestis pagalbos, jam tai buvo ne tik nemalonu, bet ir gėda. Febas ir Leida ir taip pakankamai ilgai juo rūpinosi, buvo pats metas tai daryti pačiam. Pasiremdamas rankomis, jis nuslinko prie lovos krašto ir nuleido pėdas ant šaltų grindų. Iš pradžių šiek tiek dvejojo, bet giliai įkvėpęs oro į plaučius pabandė atsistoti. Raumenys buvo tokie nusilpę, kad prireikė daugybės pastangų išlaikyti pusiausvyrą, o ką jau kalbėti apie vaikščiojimą? Nežinodamas, kaip tai padaryti, jis atsirėmė į sieną ir atsargiai statydamas kojas nusigavo iki durų. Jau norėjo jas atverti, kai staiga priešais nosį išdygo Azalija. Išsigandęs jis vos nenudribo ant žemės, bet mergaitė vikriai sugriebė jam už rankos.

– Nemanai, kad dar per anksti eiti vienam?

– Nusibodo laukti, – sumurmėjo Neptūnas. – Daugiau nebegulėsiu.

– Tu negali taip staiga pradėti vaikščioti, dar netyčia persitempsi. Aš tau padėsiu, kur nori nueiti?

– Bet kur, kad tik kuo toliau nuo šio kambario.

– Nuvesiu tave į virtuvę, tikriausiai išalkai, visą dieną beveik nieko nevalgei.

– Gerai, – sunkiai atsidusdamas sutiko jis.

Azalija persimetė jo ranką sau per dešinį petį, ir vaikai neskubėdami patraukė koridoriumi.

– Tu sunkus, – juokais pasiskundė ji.

– Neprašiau, kad man padėtum.

– Aš tik noriu, kad tau būtų lengviau.

– Nuo kada tau rūpi, kaip jaučiuosi?

– Visada rūpėjo, tik tu to niekada nepastebėjai.

Pagaliau vaikai pasiekė virtuvę. Mergaitė padėjo broliui atsisėsti prie stalo, ištraukė iš spintelės dubenį ir negailėdama pridėjo daržovių troškinio.

– Ačiū, – padėkojo Neptūnas. – O kur tėvai?

– Mama išvažiavo aplankyti brolio, atrodo, jis susirgo, o tėtis vis dar dirba.

– Tikrai? Negalėjo pasiimti nors vienos laisvos dienos?

– Pats žinai, kad darbas jam labai svarbus. O kodėl klausi? Nori su juo apie kažką pasikalbėti?

– Tiesą pasakius, turiu keletą klausimų.

– Jis turėtų grįžti gal po valandos, tada galėsite pasikalbėti.

Berniukas nieko neatsakė ir kibo į valgį. Azalija ruošė arbatą, o jis įdėmiai stebėjo ją plušančią aplinkui ir mąstė apie tai, ką padarė Rodžeris. Puikiai prisiminė vasaros pradžią, kai Lina viską papasakojo, o dabar bandė suprasti, kaip sesuo po to jaučiasi, juk tikrai turėjo likti traumuota. Tačiau net ir stengdamasis, jis nieko įtartino nepastebėjo, arba jai buvo užleistas užmaršties burtas, arba ji labai gerai mokėjo slėpti savo tikruosius jausmus. Nors Neptūnas dėl pastarojo labai abejojo, joks žmogus negalėtų apsimesti, kad jam viskas gerai, be to, Febas buvo labai geras burtininkas, galbūt netgi pilnai įgudęs, tikrai galėjo panaudoti burtus, tad apie tuos įvykius nusprendė su Azalija nekalbėti.