Demono vaikas (III dalis)

Trečias skyrius. Nutrūkęs ryšys (1)

Arela lėtai žingsniavo akmenimis grįstu keliu. Ilgą baltą rūbą ir tamsius plaukus plaikstė neramus vėjas, klaidžiojantis tarp pavienių pastatų ir tuo pačiu lenkiantis plonesnių medžių šakas. Moteris ilgą laiką ėjo nė kiek nesidairydama, susigūžusi, tarsi norėdama nuo kažko pasislėpti, bet staiga lyg pakirsta sustojo ir pakėlė savo violetines akis į dangų. Tuo metu kūną nukrėtė nepaaiškinamas šiurpulys.

– Ravena? – išsigandusi sukuždėjo ji, bet neįstengdama suprasti užplūdusio nerimo užsismaukė ant galvos gobtuvą ir šį kartą jau daug greičiau patraukė taku. Netrukus pasiekė Azryato šventyklą ir sunkiai pravėrusi jau daugybę metų neliestas duris, esančias už eilėmis besidriekiančių dorėninio stiliaus kolonų, žengė į vidų. Priešais atsivėrė erdvi paauksuota salė, tačiau ji pasuko į dešinę koridoriaus link, o po minutėlės šviesi jos figūrėlė smuko į biblioteką apytamsiame užkampyje.

Patalpa, nors ir labai pasenusi, atrodė dar gana įspūdingai. Lentynų buvo tiek daug, kad pro jas prasisprausti galėjai tik pro siaurus tarpelius eidamas šonu. Čia glūdėjo daugybė senovinių raštų: tomų, rankraščių ir pergamentų, tačiau Arela tiksliai žinojo, kurioje vietoje yra knyga, dėl kurios čia ir atėjo. Pasiekusi patį bibliotekos galą prie pat lango, ji aplenkė keletą lentynų ir sustojusi ties viena ištraukė storą, tamsiai raudoną knygą.

– Pažiūrėsime, ką tu dar slepi, – tyliai ištarė.

Tarsi nenorėdama, kad ją kas nors pamatytų, moteris užsikišo knygą už apsiausto skvernų ir tuoj pat palikusi šventyklą nužingsniavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Staiga išgirdo kažką šaukiant ir išsigandusi sustingo. Knyga iškrito iš rankų ir garsiai taukštelėjo ant tako. Priešais palinko tamsi figūra, atsargiai ją pakėlė ir atidžiai nužvelgė auksines raides raudoname fone.

– Tasdaras Aidanas fon Sabrahas? Ką dar nori apie jį sužinoti?

– Gordonai, kaip tu mane išgąsdinai, – atsikvėpė moteris, bet į klausimą neatsakė. – Ką čia veiki tokiu metu?

– Privalau tau šį bei tą pasakyti, – grąžindamas jai knygą neramiai ištarė jis. – Be to, turiu būti tikras, kad nuo šiol tau nieko blogo nenutiks.

– Tai jau praeitis, Gordonai, dabar aš laisva, o Tasdaras daugiau nieko nepadarys, juk negali ir vėl įgrūsti manęs į Nebūties pasaulį, ar ne?

– Taip, bet tai nereiškia, kad nesugalvos ko nors naujo, tau vis dar reikia saugotis.

– Nesijaudink dėl manęs, viskas bus gerai, – moteris šypsodamasi švelniai pažvelgė į jį. – Žinau, kaip nuraminti Tasdarą, pažįstu jį geriau nei bet kas kitas.

– Tuomet kam tau ta knyga? – kilstelėjo antakius žynys.

Arela susigėdusi panarino galvą.

– Galbūt yra daugybė dalykų, kurių apie jį nežinau, o Azara prieš maždaug dvidešimt metų bandė jį analizuoti, išsiaiškinti jo silpnybes ir visus kitus gebėjimus, kad pagal tai galėtų sugalvoti, kaip lengviau jį sutramdyti. Deja, ta knyga taip ir liko nebaigta, bet kas žino, galbūt rasiu kažką naudingo.

– Taip, bet... kodėl tau tos knygos prireikė būtent dabar?

– Azara vienintelė galėjo įžengti į tą biblioteką ir visuomet laikė ją užrakintą, bet dar prieš Tasdarui įkalinant mane Nebūties pasaulyje lankiausi jos kambaryje ir netikėtai atradau raktą. Iškart supratau, nuo ko jis, tad... susigundžiau apsilankyti toje bibliotekoje ir radau šią knygą. Dabar, kai vėl esu laisva, galėsiu ją studijuoti ir nebijoti, kad kas nors sužinos jos turinį, nes knyga parašyta azryatiečių kalba, o ją žino vos keletas.

– Suprantu, – linktelėjo Gordonas, tiesdamas jai sulenktą ranką. – Galime paėjėti?

– Žinoma, – moteris tvirtai įsikibo jam į alkūnę.