Kai Lina grįžo namo, diena jau ėjo į pabaigą, tačiau miegoti ji dar neketino, nes turėjo nemažai planų. Be to, prieš apsilankydama pas Gordoną norėjo pirmiau atiduoti raktą Ravenai, kad jos galėtų kartu išsiaiškinti visą tiesą. Ir vis dėlto, apgalvodama situaciją ji kurį laiką delsė. Nuojauta kuždėjo, kad įvels Raveną į didžiulį pavojų, bet kitos išeities neturėjo – buvo bejėgė prieš likimą.
Nuėjusi į vonios kambarį, moteris apsiprausė šaltu vandeniu ir pažvelgė į veidrodį. Jau nebeprisiminė dienos, kai galėjo miegoti ramiai, vis nerimavo dėl mergaičių, o Rodžeris atrodė kažkoks atitolęs, greičiausiai mėgavosi savo naujuoju turtu – Mozantaro planeta, kurią lengvai gavo iš Tasdaro. Tai jai atrodė įtartinai keista, bet stengėsi nesigilinti, kur kas svarbiau šiuo metu buvo Ravenos ateitis.
Tuo metu Lina išgirdo beldimą į duris ir nenoriai paliko vonios kambarį, bet vos tik pravėrė laukujes duris, ją pasitiko Oberono ir Mirandos žvilgsniai. Piktai atsidususi, moteris jau norėjo užtrenkti duris, bet Oberonas spėjo į tarpą įkišti pėdą.
– Palauk, atėjome ne pyktis su tavimi, norime tik pasikalbėti. Prašau, leisk mums užeiti.
Lina įdėmiai nužvelgė uošvius ir iš jų veidų supratusi, kad jie nemeluoja, iš lėto atleido duris.
– Kas yra? Ko norite? – gana šaltai paklausė ji, lydėdama juos į svetainę. – Kavos? Arbatos?
– Ne, mes tik trumpam, greitai išvyksime.
– Išvyksite? – kilstelėjo antakius ji.
– Taip, tuoj viską paaiškinsime, – pavargusiu balsu ištarė Miranda, pirštais šukuodama savo rudus iki pečių plaukus.
– Tikriausiai jau žinai, kad nusprendėme netarnauti Tasdarui, – prisėsdamas ant sofos pradėjo Oberonas.
– Taip, žinau, Rodžeris man pasakė.
– Tiesa ta, kad išėjome, nes pavargome sėdėti lyg ant adatų. Visą tą laiką, kol tarnavome, kiek galėdami stengėmės padėti Rodžeriui, bet kad ir ką darėme, jam nebuvo gana, jis visuomet įveldavo mus į savo bėdas, bandydavo apgauti Tasdarą. Mes to nenorėjome, žinojome, kas lauks, jei Tasdarui nusibos su mumis žaisti, tad daugiau nerizikuodami išėjome anksčiau laiko, nors pažadėjome tarnauti iki pat savo mirties. Pasirodo, Tasdaras žinojo, kad Rodžeris mumis tik naudojosi, ir netgi suprato, kodėl išeiname.
– Bet ne tai svarbiausia, – pertraukė jį Miranda. – Atėjome čia, norėdami atsiprašyti. Per mus teko nemažai prisikentėti, nes padėdami Rodžeriui skaudinome tave. Padarėme daugybę klaidų ir suprasime, jei neatleisi, tiesiog leidžiame žinoti, kad nuo šiol tau nebetrukdysime.
Lina kiek nustebusi kurį laiką tylėjo ir apgalvojo jų žodžius, nors neapykanta, kurią jautė dar prieš jiems įžengiant pro durų slenkstį, jau buvo išgaravusi.
– Puikiai suprantu, kaip jaučiatės dėl sūnaus, – galiausiai prakalbo ji. – Tikriausiai jūsų vietoje būčiau dariusi tą patį.
– Ar tai reiškia, kad mums atleidi?
– Taip, atleidžiu, – vos matomai nusišypsojo ji. – Vis dėlto, dėl visko buvo kaltas Rodžeris, o ne jūs.
– Žinome, kad ir pati bandai jį pakeisti, bet kad ir kaip skaudžiai tai skamba, tau nepavyks to padaryti. Galbūt dabar tau atrodo kitaip, bet vieną dieną prisiminsi šį pokalbį ir suprasi, kad mes teisūs.
Moteris nusiminusi panarino galvą. Giliai širdyje tiesą ji jau seniai žinojo, tik bijojo tai pripažinti...
– Dėkoju jums už rūpestį, aš dar galiu pamėginti.
YOU ARE READING
Demono vaikas (III dalis)
FantasyNesantaika su Arela sugriauna Ravenos viltis ramiai gyventi gimtojoje planetoje ir ji vėl įsitraukia į naujų įvykių sūkurį - ant pečių užgriūva našta surasti dingusią Azryato princesę ir išgelbėti Rebeką iš Tasdaro nagų. Tačiau apimta sielvarto ji n...
