Demono vaikas (III dalis)

Penktas skyrius. Sugrįžimas (4)

Ravena buvo panirusi į gilų miegą, tačiau šis miegas atrodė kitoks nei įprastai. Ji žinojo, kad bet kurią minutę galvoje iškils įvairūs vaizdai iš sapnų, bet aplinkui nieko negalėjo matyti, tik tamsą. Pajudėti nedrįso, nes nenorėjo nutraukti šios keistos nesvarumo būsenos, kurioje jautėsi pernelyg gerai. Geriau nei gerai, nors visiškai nesuprato kodėl, pastarųjų dienų įvykiai tikrai neturėjo tam įtakos. Tačiau ši vieta... atrodė be galo pažįstama, joje tvyrojo kažkokia energija, kurią jai jau teko justi anksčiau.

– Ravena... – staiga toje mirtinoje tyloje pasigirdo vos girdimas kuždesys.

Mergaitės širdis stipriai sutuksėjo iš jaudulio. Tas balsas... Ne, jai tik pasigirdo, negali būti, kad...

– Ravena, prašau, atsimerk.

Ji nė pati nesuprato, kad visą tą laiką buvo užsimerkusi, bet tas balsas atrodė toks kviečiantis ir toks nuoširdus, kad negalėjo atsispirti ir iš lėto pramerkė akis. Aplink ją vis dar tvyrojo tamsa, ji jautėsi, tarsi kabėtų milžiniškoje beorėje erdvėje. Po kojomis nejuto jokio pagrindo, bet dėl neaiškios priežasties nebijojo, nes jautėsi lengva kaip plunksnelė, kad panorėjusi skristų.

– Ravena, štai čia, pažvelk.

Tas pats pažįstamas balsas prižadino ją iš sąstingio. Ravena staigiai apsigręžė jo pusėn ir net aiktelėjo iš nuostabos. Nuo apačios į viršų kilo daugybė mėlynai švytinčių drugelių. Mergaitė susižavėjusi stebėjo, kaip iš lėto retėdami jie atidengė priešais ją stovinčią žmogaus figūrą. Kuo ilgiau žiūrėjo, tuo daugiau matė bruožų: tamsiai mėlynos akys švelniame, dar vaikiškame veide, varno juodumo plaukai, vos besišypsančios lūpos ir vėjo plaikstomas ilgas apsiaustas. Mergaitės akyse nejučia susikaupė džiaugsmo ašaros.

– Neptūnai? – nedrąsiai ištarė ji. Ne, tai tik sapnas, ji neturėtų džiaugtis jį išvydusi. Neptūnas netikras, jei bandys jį paliesti, jis išnyks tarsi vėjo pustomas smėlis.

– Viskas gerai, jeigu nori, gali prieiti, aš niekur nedingsiu.

Raveną kurį laiką draskė abejonės. Ji taip troško jį apkabinti, suprasti, kad jis tikras, bet bijojo vėl būti įskaudinta, bijojo, kad jis išnyks jai tarp pirštų lygiai taip pat, kaip jos apgailėtinai sumautas gyvenimas.

– Nebijok, net jei aš mirsiu, mano siela visada bus su tavimi. Juk tu to nori, tiesa?

Neptūnas vis dar šypsodamasis ištiesė ranką. Mergaitė šiek tiek abejodama žiūrėjo į draugą. Jis atrodė toks neapsakomai tikras, kad jai suspaudė širdį. Iš lėto ištiesė ranką, norėdama pačiupti jo, bet dar luktelėjo kelias sekundes, bandė pajusti šilumą. Jų pirštai jau buvo taip arti, dar truputį, ir delnai pagaliau susiglaudė. Ravena galėjo prisiekti, kad Neptūnas gyvas, kad aiškiai jaučia jo venomis tekantį kraują, tolygų kvėpavimą ir širdies plakimą, ir jos skruostais ėmė ristis ašaros.

– Matai? Sakiau, kad viskas bus gerai.

Jis tik dar plačiau nusišypsojo. Staiga po kojomis sukilo stipri vėjo banga. Mergaitė iš nuostabos vos nesuriko, bet berniukas tvirtai ją nutvėrė. Tuo metu Ravena suprato esanti nebe juodoje erdvėje. Jie skriejo tarp gausybės pūkinių debesų, o apačioje buvo matyti aukšti kalnai, plačiašakiai medžiai ir čiurlenančios upės. Atrodė, kad aplinkui nebuvo jokios gyvybės, tik jie du. Ravenai buvo taip gera, jog ji norėjo taip skristi amžinai, kad tik galėtų pabūti su Neptūnu.

– Kur mes keliaujame? – paklausė ji, nors per švilpiantį vėją negalėjo girdėti net savo pačios balso, kaipgi ją išgirs draugas?

– Pamatysi, – nekrutindamas lūpų ištarė jis. – Tikiuosi, tau tai patiks.