Demono vaikas (III dalis)

Šeštas skyrius. Aiškėjanti tiesa (1)

Įsitikinusi, kad susidėjo viską, ko reikia, Ravena sandariai užsegė kuprinę ir uždariusi savo kambario duris nusileido į pirmą aukštą, kur jos laukė Lina. Pataisiusi jos tobulai juodos suknelės apykaklę, moteris padėjo apsirengti paltą, o tuo metu nuo laiptų nusileido ir Agnesė. Atsisveikinusios su mama, mergaitės išėjo pro duris ir kartu patraukė snieguotu keliu į mokyklą.

– Pastebėjau, kad pastaruoju metu tu daug linksmesnė, – prakalbo Agnesė. – Gal grįžo tavo galios?

– Kelis mėnesius praleidau gailėdama savęs, galios taip greitai negrįš, bet štai, pažiūrėk, – šyptelėjusi ji nusitraukė pirštinę ir ištiesė į viršų delną. Virš jo pūptelėjo nedidelė liepsnelė.

– Tai juk nuostabu! – apsidžiaugė mergaitė. – Be to, tau pasisekė, gali bet kada pasišildyti, kai tau šalta.

– Galios ne žaislas, – vėl paslėpdama ranką pirštinėje rimtai ištarė ji. – Jeigu per dažnai jas naudosi, išeikvosi savo magišką energiją ir nusilpsi.

– Taip, žinoma, – atsiduso iš apmaudo Agnesė. – Bet tu vis dar nepasakei, kodėl esi linksmesnė. Nejaugi jau susitaikei su savo mama?

– Dar ne, nesu pasiruošusi su ja susitikti. Kol kas. Jaučiuosi geriau, nes sužinojau, kad mano geriausias draugas gyvas.

– Neptūnas? – kilstelėjo antakius mergaitė.

– Taip, jis. Prisimeni, pasakojau, kad žuvo, gindamas mano seserį, bet jis tik apsimetė mirusiu, nes norėjo atsikratyti mano tėvo ir netrukdomas pabėgti iš tvirtovės.

– Iš kur taip gerai žinai?

– Prieš kelias dienas jis susisiekė su manimi per sapnus. Suprantu, kad tau tai skamba neįtikėtinai, bet tai tiesa.

– O tu tikra, kad tai nebuvo tik sapnas?

Prieš atsakydama Ravena pažvelgė į savo rankas, aiškiai jusdama venomis tekančią Neptūno energiją.

– Ne, tai nebuvo paprasčiausias sapnas. Jeigu nori, gali manimi netikėti, bet aš žinau, ką mačiau.

– Gerai, nesakau, kad netikiu. Dabar jau žinau, kad aplink mus pilna daugybė neįprastų dalykų, tiesiog nenoriu, kad nusiviltum.

– Džiaugiuosi, kad aš tau vis dar rūpiu.

– Žinoma, net jei nesame tikros seserys, tai visai nesvarbu.

Toliau mergaitės ėjo visiškai tylėdamos. Užpustyti keliai per tas kelias dienas, kol Ravena sirgo, apsiklojo tik dar storesniu sniego sluoksniu. Sniego buvo tiek daug, jog atrodė, kad jis niekada neištirps ir žiemai niekada nebus galo. Apie tai galvodama, Ravena nė nepajuto, kaip pasiekė mokyklą ir kirto tvoros vartelius. Įėjimą gražino sena, bet vis dar puikiai atrodanti romėnų deivės Minervos statula. Ji stovėjo iškėlusi galvą, vienoje rankoje spausdama ietį, o kita prie savęs glausdama apvalų skydą, banguotos stolos klostės uždengė grakščias jos kojas, pritvirtintas prie aukštos platformos nišoje. Kad ir kiek kartų mergaitė ją matė, niekaip negalėjo atplėšti akių, tačiau dabar viskas buvo šiek tiek kitaip. Žvelgdama į Minervą, ji bandė įsivaizduoti dievus, kurie sukūrė visatą, nors niekada nebuvo jų mačiusi.

– Na, tada iki, susitiksime po pamokų, – bėgdama pro duris atsisveikino Agnesė, jos ilgi ugniniai plaukai, kyšantys iš po kepurės, draikėsi į visas puses.

Ravena dar minutėlę žiūrėjo į pranykstančią jos figūrą, bet tuoj pat atsitokėjusi nubėgo į savo klasę, iš kurios išėjo tik per pietų pertrauką, trunkančią visą pusvalandį. Kol kiti vaikai bėgo pietauti ar į kiemą pasimėtyti sniegu, mergaitė atsisėdo ant plačios palangės ir įniko į knygą.