Demono vaikas (III dalis)

Dvyliktas skyrius. Šmėklų pelkė (2)

Rytas Šešėlių karalystėje buvo vaiskus ir saulėtas. Kaip įprastai, upės vandenys šniokšdami guviai ritosi pro uolas ir susigrūdusius didžiulius akmenis. Lediniai vandens purslai švytėjo saulės spinduliuose, o viršuje buvo galima įžiūrėti nusitęsusią raibuliuojančią vaivorykštę. Nuolydis prasidėjo iškart už Šešėlių girios, prie tilto per Sidabrinio sfinkso upę. Leistis juo Godai buvo tikras iššūkis: siauras takelis vingiavo per akmenis ir dingo kibių krūmokšnių brūzgynuose. Tačiau tokios vietos jos niekada nebaugino. Ji lengvai šokinėjo ant uolų, nekreipdama dėmesio, kad iš po kojų byra smulkūs akmenukai.

Ir štai, pagaliau įveikusi nuolydį, mergaitė galėjo lengviau atsikvėpti ir jau daug lėčiau patraukė plačiu žalios žolės kilimu, kurį netrukus pakeitė lygus asfaltuotas takelis, einantis Sidabrinio sfinkso upės pakrante. Šešėlių girioje budo rytas, apsisiautęs rūku ir pasidabinęs rasa, deimantais žibančia prieš besikeliančią saulę ir tyliai virpindamas medžių viršūnes.

Visa tai, žinoma, žavėjo mergaitę, tačiau mintys šiuo metu klaidžiojo visai kitame pasaulyje. Tai, ką ji sužinojo iš tėvo, buvo tikrai nepakartojama, ji nė neįtarė, kad visa istorija gali būti tokia komplikuota. Dar ir dabar, susimaišydami į visumą, visi vaizdai lėkė prieš akis, atrodė, lyg būtų visa tai patyrusi savo kailiu, nors nujautė, kad žinojo dar tikrai ne visą istoriją, daugybę detalių Gordonas greičiausiai praleido arba netgi pats nežinojo. Dievai mėgo daug ką nuslėpti, jei jau neatskleidė Fantazijos dukters vardo, galėjo būti, kad ir kažko daugiau.

Apie tai mąstydama Goda sparčiais žingsniais ėjo tolyn. Tėvas išsiuntė ją pas Vyriausiąjį žynį Aristėją, kuris nuo šiol padės jai mokytis. Gordonas sakė, kad viskas turėtų būti gerai, nes Aristėjas yra geriausias jo draugas, bet ji vis tiek nerimavo, kad nesugebės visko atlikti tinkamai, juk vis dar nemokėjo tokio paprasto dalyko, kaip teleportacija, kaip gali išmokti kažką tokio, kaip išsikviesti dievus? Ir kaip žinoti, kada jie pasirodys, o kada ne?

Visa tai ne tik neramino, bet ir jaudino. Gerąja prasme, nes Goda troško visko kuo greičiau išmokti ir nenuvilti tėvo, juk bus jo įpėdinė, į ką žmonės neabejotinai atsižvelgs. Užsitraukusi negarbę sau, ji užtrauktų negarbę ir savo tėvui, o jis buvo vienintelis, kurį ji mylėjo, tikrai netroško jo nuvilti ar kaip nors kitaip skaudinti.

Beeidama tolyn keliu, mergaitė tolumoje pagaliau išvydo tris figūras. Vienas jų buvo Vyriausiasis žynys. Kaštonines, šiek tiek banguotas jo plaukų sruogas kedeno silpnas vėjelis, o balti drabužiai jau išryškėjo iš toli. Jis atrodė tarytum vienas iš tų senovės graikų dievų, kuriuos Goda buvo mačiusi žemiečių knygose: stuomeninga figūra, tobula laikysena ir žvitrus žvilgsnis. Šalia jo, braukdama nuo veido ugninius plaukus, stovėjo mergina, apsivilkusi tamsiai raudona suknele, viena ranka prie savęs glausdama septynmetę mergaitę.

– Tu turbūt Goda, – jai priėjus linksmai prakalbo vyriškis.

– Taip, aš. Tėtis pasiuntė mane su jumis susipažinti, kad vėliau galėtume pradėti mokslus.

– Žinau. Vadink mane Aristėju, neabejoju, kad puikiai susibendrausime ir taip.

– Žinoma, – nusišypsojo ji.

– Ką gi, paėjėkime truputėlį taku ir pasikalbėkime. Beje, susipažink su mano naująja padėjėja Ariadna, o čia... – jis mostelėjo ranka į mažąją mergaitę. – Medeinė, mūsų globotinė, pasiėmėme ją iš vaikų prieglaudos.

– Malonu, – sveikinosi su jomis Goda.

– O tu labai panaši į Gordoną, – pastebėjo žynys. – Ir kaip jis šiuo metu laikosi? Viskas gerai?

– Na... – Goda susimąsčiusi dar minutėlę galvojo. – Pastaruoju metu turi nemažai darbo, negana to, nujaučiu, kad jam kažkas neduoda ramybės.