Demono vaikas (III dalis)

Tryliktas skyrius. Kelionė į praeitį (2)

Šviesa pagaliau išsisklaidė ir priešais save Ravena išvydo praeities Azryatą. Nebuvo jokių abejonių, kad tai ta pati vieta, tačiau ji neatrodė taip, kaip mergaitė buvo įpratusi ją matyti. Prireikė net kelių sekundžių, kad susivoktų, kur tiksliai pakliuvo, ir pasibaisėjusi ji užsidengė ranka burną. Čia buvo ne tas Azryatas, kuriame ji gyveno, ją supo daugybė apgriuvusių ar visai sugriuvusių pastatų, kuriuos įrėmino ryškiai raudonas dangus. Pakraupusi ji dairėsi po miestą, supratusi, jog pakliuvo į tą laikmetį, kai Azryatą galutinai sužlugdė Tasdaras, bet galvą persmelkė mintis, kad reikia kuo greičiau nusigauti prie šventyklos, jei tik Gordonas nesuklydo ir nusiuntė ją ten, kur reikia, galbūt šventykla jau sunaikinta...

Mergaitė nenoriai patraukė tuščiu keliu. Neramino tai, kad galbūt kažką sutiks ir kokiu nors būdu pakeis istoriją, nors Gordonas apie tai nė žodžiu neužsiminė. Be to, tai, kad brausis į Elizos kambarį ir kažką paims, jau buvo istorijos keitimas, nebent viskas veikė visai ne taip, kaip ji galvojo. Vis dėlto, stengėsi būti nepastebėta ir skubiai perbėgusi alėją įsimaišė tarp griuvėsių. Tačiau jokios gyvybės nebuvo, tik aplinkui švilpė vienišas vėjas. Ravenai suspaudė širdį, kad jos tėvas galėjo taip žiauriai pasielgti su jos gimtine. Ir kam? Tik tam, kad sukurtų pasaulį, kuriame jis bus visų karalysčių valdovas, kur gyvens vien nemirtingi, visa žmonija išnyks ir jiems nebeliks dėl ko kentėti, o svarbiausia – daugiau nebebus mirčių. Jai tai atrodė visiškai nelogiška, tam, kad sukurtų pasaulį be mirčių, jis didžiąją dalį žmonių išžudys, juk nemirtingųjų Visatoje buvo labai nedaug. Nebent jis planavo dar kažką, ko nė vienas nesugebėjo įžvelgti.

Begalvodama apie tai, Ravena vis artėjo šventyklos link, bet staiga pasijuto esanti čia ne viena ir akimirką stabtelėjusi apsidairė. Nuojauta kuždėjo kažką negero, tad rankoje stipriai spausdama raktelį paspartino žingsnį, bet vos smuko už pasitaikiusio namo kampo, priešais ją išdygo nedidelė, baltu apsiaustu apsigobusi figūrėlė. Mergaitė aiktelėjusi atsitraukė, bet supratusi, kad čia tik vaikas, šiek tiek aprimo.

– Ką tu čia darai visiškai vienas? – nužvelgdama jį nuo galvos iki kojų paklausė Ravena. – Kaip tau pavyko išgyventi Tasdaro puolimą?

– O kaip pavyko tau? – įsmeigė į ją savo mėlynas akis berniukas.

Ravena sunerimusi sunkiai atsiduso. Tikėjosi, kad galės be kliūčių įvykdyti savo užduotį ir saugiai grįžti namo, bet viskas pasisuko tikrai ne taip, kaip ji tikėjosi. Akimirką ji juto iš berniuko sklindančią keistą energiją, bet per daug į tai nesigilino, energija buvo labai silpna, iškilus pavojui tikrai apsigintų.

– Aš pasimečiau, gal gali man padėti surasti savo tėvus? – netikėtai paklausė jis. – Ar tu taip pat pasimetei?

– Ne, nepasimečiau, man reikia kuo skubiau nusigauti į šventyklą, – papurtė galvą mergaitė. – Jeigu dar liks laiko, galėsime paieškoti tavo tėvų, nors nesu tikra, ar be mūsų kas nors dar išgyveno.

– Gerai, – apsidžiaugęs linktelėjo jis.

– Tada eime, negaliu ilgiau delsti.

Ravena visu greičiu pasileido bėgti taku ir daugiau nebesibaimino, kad kas nors ją pamatys, greičiausiai, kaip ir pati sakė, žmonių čia nebeliko, Azryatas jau buvo gerokai apgriautas, tad jie turbūt jau spėjo evakuotis kitur arba žuvo kovos lauke. Mergaitei taip skaudėjo širdį, kad rodės, jog tuoj pravirks, bet stengdamasi užgniaužti visas emocijas ji susitelkė į užduotį. Ir jei ne ritmingas batų trepsėjimas už nugaros, netgi būtų pamiršusi iš paskos bėgantį berniuką.

Ir štai, priešais juos pagaliau atsivėrė visas šventyklos fasadas. Dangų raižantys bokštai šiuo metu atrodė visiškai sveiki, tik keletas kolonų, suvirtusių kaip nukirsti medžiai, dengė duris, pro kurias jiems ir reikėjo eiti. Ravena vikriai užšoko ant vienos jų, norėdama geriau pamatyti vaizdą. Kolonos buvo labai storos, kai kurios apskilusios, bet vis tiek per sunkios, kad pavyktų jas patraukti rankomis. Tačiau mergaitei tai nekėlė jokių problemų, ji žinojo, ką turi daryti, ir nušokusi žemėn per kelis metrus atsitraukė.