Demono vaikas (III dalis)

Trečias skyrius. Nutrūkęs ryšys (3)

Po pokalbio su Gordonu, Arela grįžti namo neskubėjo, norėdama apgalvoti jo žodžius. Galbūt viskas iš tiesų nebuvo taip blogai, kaip ji manė. Galbūt Ravena ant jos jau nebepyko, bet bijojo grįžti, nes galvojo, kad nėra mylima savo tikrosios motinos. O kas gali būti skaudžiau, nei būti išduotam paties artimiausio žmogaus?

Stovėdama medžio metamame šešėlyje, ji vis žvilgčiojo į dangų, į tą pusę, kur turėtų būti Žemės planeta. Joje Arela paliko ne tik Raveną, bet ir kitus vaikus, o tuo pačiu – daugybę prisiminimų, kurių, kad ir kaip norėdama, niekada nepamirš. Dauguma jų buvo skaudūs. Tiesa, buvo ir gražių prisiminimų, bet tik iš to laikotarpio, kai dar nepažinojo Tasdaro, nė neįtarė, kad yra viena iš ypatingųjų ir gyveno ramų gyvenimą Žvejų kaimelyje. Tada ji lankė mokyklą ir kaip kiekvienas normalus žmogus galvojo apie savo ateitį. Tačiau dabar net ir stengdamasi nė neįsivaizdavo, kas jos laukia iki pasaulio pabaigos. Galbūt iki jos net neišgyvens, juk žinojo, kad Tasdaras nepaliks jos ramybėje tol, kol pats to nenorės.

Stipriai spausdama prie savęs knygą, moteris apsisuko eiti, bet tuo metu pasijuto esanti ne viena ir staigiai apsigręžusi vos nesusidūrė su Tasdaru.

– Nebijok, – sugriebdamas jai už rankos gana ramiu balsu ištarė jis. – Noriu su tavimi tik pasikalbėti.

– Neliesk manęs! – išsigandusi ji pabandė išsilaisvinti, bet jis tvirtais savo gniaužtais surakino ir kitą jos ranką. – Paleisk! Ko tau iš manęs reikia?

Netekęs kantrybės, demonas timptelėjo ją arčiau savęs ir pažvelgė tiesiai į akis. Knygai iškritus iš rankų, Arela aiktelėjusi sustingo.

– Kodėl Ravena iškeliavo į Žemę? – tiesmukai paklausė jis.

– Ne tavo reikalas, Tasdarai, kodėl tau tai parūpo?

– Nejaugi manai, kad man nerūpi mūsų dukters likimas? Po to, kai leidau jai tave išvaduoti, maniau, kad ji liks Azryate. Argi ne dėl to taip kovojo?

Nežinodama, ką pasakyti, moteris nudelbė žvilgsnį į žemę. Matydamas, kad ji nesipriešina, Tasdaras iš lėto ją atleido.

– Kaipgi nesupranti, kad Ravena mano vaikas ir aš ją myliu lygiai taip pat, kaip ir tu? – bandė įtikinti jis. – Mūsų dukters bėdos yra ir mūsų bėdos.

– Tuomet kodėl pats tas bėdas ir sukeli? Nejaugi negali palikti jos ramybėje iki pasaulio pabaigos? Ji tau nieko blogo nepadarė ir nė neplanuoja griauti tavo planų, tik nori ramiai gyventi, ko tu pats jai neleidi.

– Ramiai gyvendama ji neišmoks tinkamai naudotis savo galiomis, kurias turės išlaisvinti tą dieną, kai sunaikinsiu pasaulį.

– Tai netiesa, Rebeka jos jau daug ko išmokė, – supykusi atkirto Arela. – Be to, kad ir kas benutiktų, neleisiu tau ja pasinaudoti.

– Kad ir kaip priešintumeisi, aš ją pasiimsiu, – šyptelėjo Tasdaras.

– Neišdrįsi! – pro dantis iškošė ji.

– Dar ir kaip išdrįsiu, Arela, pamatysi. Tai neišvengiama, kad ir kiek kartų bandysi save įtikinti, kad viskas bus kitaip, giliai širdyje vis tiek žinosi, kad tik bandai apgauti save, nes likimo pakeisti neįmanoma. Ravena bus priversta padaryti tai, kas jai liepta, o tu galėsi tik stebėti, kaip po kojomis griūva pasaulis.

Arela pasibaisėjusi per žingsnį atsitraukė. Nors stebėtis nebuvo kuo, jau prieš dešimt metų pati savo kailiu patyrė, ką reiškia užsitraukti jo nemalonę, ko daugiau galėjo tikėtis dabar? Kad paliks ją ramybėje vien dėl to, kad turi dalelę jausmų? Kad staiga pasikeis ir jam pasidarys gaila?

– Tu vis dar neatsakei į mano klausimą, – nutraukė jos mintis Tasdaras. – Kodėl Ravena Žemėje?

Moteris purtydama galvą ėmė trauktis tolyn.