Ravena nežinia kiek laiko praleido sėdėdama prie židinio ir spoksodama į liepsną. Šaltis jau nebekaustė jos kūno, tačiau nusivylimas niekur nedingo, juk taip ir negalėjo naudotis savo galiomis. Nepavyko nei iškviesti ugnies, nei sukaupti psi, o juo labiau – teleportuotis. Jei mokėtų pastarąjį, bent jau galėtų grįžti namo, o dabar teko sėdėti ir laukti, kol kūnas visiškai sušils, be to, jautėsi labai nusilpusi ir nežinojo, ar dabar įstengtų vaikščioti.
Mergaitė jau ne pirmą kartą pažvelgė sau į delnus ir stipriai sugniaužė kumščius, po to iš lėto juos atpalaidavo. Taip vis tikrino, ar negrįžo galios, bet visos pastangos buvo bevertės. Praradusi viltį ji apsikabino rankomis kelius.
„Jei tik mama galėtų man kaip nors padėti... – galvojo ji. – Bet aš pati kalta, kad čia grįžau ir pakliuvau į tokią padėtį, tikriausiai to nusipelniau. Bet aš tik noriu surasti Averiną ir išgelbėti Rebeką, kas čia blogo?“
Dar kelias valandas Ravena prasėdėjo apie nieką negalvodama, vis tuščiai spoksodama į židinio liepsną, bet staiga kažką pajutusi nukreipė žvilgsnį į duris. Po kelių sekundžių jos plačiai atsivėrė ir į kambarį įlėkė išsigandusi Lina.
– Ravena, kaip gerai, kad tu čia, – nedelsdama ji puolė prie mergaitės ir tvirtai prispaudė prie savęs. – Jau maniau, kad kažkas nutiko.
– Aš atsiprašau... – vos girdimai sukuždėjo Ravena. – Atsiprašau, kad dėl manęs teko taip jaudintis...
– Tai nesvarbu, geriau eikime namo, aš tave teleportuosiu.
Lina paleido ją iš glėbio ir leido atsistoti. Toji tai padarė labai sunkiai, ir moteris iškart suprato, kad kažkas negerai.
– Aš... – sukūkčiojo Ravena, vos įstengdama tvardyti ašaras. – Aš tik norėjau nueiti į Krištolo rūmus, bet įlūžau į upę ir patekau po ledu... Man buvo labai labai baisu, nes negalėjau pasinaudoti savo galiomis. Jau maniau, kad mirsiu.
– Nesijaudink, viskas praėjo, dabar tu saugi.
Lina guosdama apkabino ją per pečius. Mergaitė linktelėjo ir pasistengė bent truputį nusišypsoti, o po kelių akimirkų jos stovėjo jau nebe Krištolo rūmuose, o savo namų koridoriuje.
– Eik į savo kambarį, atnešiu tau karštos kakavos. Ilgai neužtruksiu.
Ravena nieko nesakiusi užkopė laiptais. Su savimi vis dar turėjo antklodę, bet nebuvo apsirengusi pakankamai šiltai, tad palindo po dar viena. O netrukus į kambarį atėjo Lina su žadėtuoju puodeliu kakavos.
– Na, ar sugebėsi papasakoti man viską, kas nutiko? – prisėsdama ant lovos krašto paklausė ji.
– Aš jau pasakiau, – žiūrėdama į vieną tašką liūdnu balsu ištarė mergaitė.
– Bet ką tu veikei Krištolo rūmuose?
– Neptūnas liepė man juos sunaikinti, o aš neįstengiau, todėl dabar turiu juos prižiūrėti, bet tuo pačiu ta vieta man primena tą dieną, kai sužinojau, kad Neptūnas žuvo. Ji persekioja mane kaip koks praeities vaiduoklis, bet aš negaliu atsisakyti to, kas man brangu, negaliu sunaikinti tokios svarbios vietos, kurioje mes tiek daug praleidome kartu.
– Tu neprivalai jos naikinti, jeigu nenori, tai tavo sprendimas.
– Žinau, bet jeigu kas nors atsitiks? Jeigu Krištolo rūmus kas nors aptiks?
– Neaptiks, mieloji, pasistengsiu, kad tai nenutiktų, juk rūmai sujungti su mūsų namais, bus visai nesunku juos prižiūrėti.
– Ačiū, – Ravena nusišypsojusi stipriai ją apkabino. – Tik kodėl tu tai darai? Kodėl esi pasiruošusi apsaugoti rūmus?
YOU ARE READING
Demono vaikas (III dalis)
FantasyNesantaika su Arela sugriauna Ravenos viltis ramiai gyventi gimtojoje planetoje ir ji vėl įsitraukia į naujų įvykių sūkurį - ant pečių užgriūva našta surasti dingusią Azryato princesę ir išgelbėti Rebeką iš Tasdaro nagų. Tačiau apimta sielvarto ji n...
