Demono vaikas (III dalis)

Trečias skyrius. Nutrūkęs ryšys (2)

Kaip ir planavo, kitos dienos rytą Ravena kartu su Lina ir Agnese išvažiavo į miestą apsipirkti. Iš pradžių mergaitė visiškai neturėjo tam nuotaikos, bet pradėjusi matuotis striukes šiek tiek pagyvėjo, o kai Lina dosniai bruko į rankas įvairiausius megztinius, kelnes ir šalikus, atsisakyti buvo tikrai nelengva. Vis dėlto, ji jautėsi šiek tiek nesmagiai, nes nieko negalėjo nupirkti pati, net menkiausio suvenyro, kad bent šiek tiek atsilygintų Linai, be to, jau artėjo Kalėdos, turėjo kuo greičiau iš kažkur gauti pinigų.

Ravena apie tai galvojo visą laiką važiuodama keliu atgal, bet nieko taip ir nesugalvojo, o grįžusi namo susidėjo visus daiktus į spintą, užsiplikė žolelių arbatos, krito į fotelį ir įsisupo į minkštutėlį pledą. Už lango dabar nebuvo matyti nė vienos snaigės, dangus rodėsi giedras, bet užklotas debesų. Žiemą jis niekada nebūdavo švelniai žydras, o saulė išlįsdavo retai, nes dažniausiai slėpdavosi už pūkinių patalų. Arba kartais pasirodydavo horizonte, bet tokia raudona, kad menkai tešildydavo.

Patogiai sėdėdama savo vietoje, Ravena apgalvojo viską, kas įvyko pastaruoju metu. Žinojo, kad Linos namuose gyventi irgi nebuvo labai saugu. Ne tik dėl to, kad jos tėvas greičiausiai žinojo, kad ji čia, bet ir dėl Rodžerio, nors pastaruoju metu jis beveik nesirodė namuose ir mergaitė jau buvo spėjusi pagalvoti, kad galbūt juos paliko, bet vieną dieną matė jį kieme kalbantį su Lina. Po to laiko jis tik vaidenosi čia kaip vaiduoklis, Ravena jį matė retai ir svarstė, ar tik dėl to nebus kalta Lina, norėdama, kad jis būtų kuo toliau nuo jos, ar jie tiesiog dėl kažko susipyko. Ir tuo pačiu mergaitė galvojo apie Neptūną. Jautėsi siaubingai, kad turėjo išmesti tą raktą, bet kitaip daryti būtų neįstengusi, o dabar nežinojo, ar pasielgė teisingai, galbūt sužinojęs, kad ji taip padarė, jis pavadintų ja baile ir supyktų. O gal kaip tik apsidžiaugtų?

Raveną draskė abejonės, tad išgėrusi arbatą ji nusprendė prasiblaškyti kieme, nieko nesakiusi tyliai pranyko koridoriuje ir apsivilkusi savo naująjį paltą išėjo pro duris. Drabužis jai puikiai tiko, daug geriau, nei ta išaugta striukė, kuri jau varžė judesius. Bet šiandien ji čiuožinėti neketino, nors vakar to padaryti taip ir nepavyko. Be to, nebuvo noro užsiimti kokia nors veikla, kai galvoje ūžė tiek daug klausimų. Eidama Sidabrinio sfinkso upės link, mergaitė bandė jas visas surinkti į visumą. Atmintyje vis dar buvo įsirėžusios žaliuojančios pievos, tačiau dabar jas dengė stora sniego antklodė.

Debesys nuslinko į šoną ir pasirodė taip išsiilgta saulė. Ravena sustojo prie upės kranto ir tarsi kažko abejodama nužvelgė horizontą. Galbūt ir vėl tikėjosi išvysti drugelį arba tik norėjo, kad panorama, kurią matė, įsirėžtų dar giliau į atmintį. O ji buvo išties įspūdinga. Saulei apšviečiant visą Mirties slėnį, baltas sniegas tiesiog žėrėte žėrėjo grožiu. Aplinkui tvyrojo visiška tyla. Ar bent jau taip atrodė iš šalies. Geriau įsiklausęs galėjai girdėti, kaip tirpstantis sniegas nuo Krištolo rūmų uolos tykšta ant žemės, susijungia su kitais vandens lašais ir ritasi nuožulniu šlaitu iki pat Sidabrinio sfinkso upės, kurią šiuo metu dengė storas ledo sluoksnis. Netgi pats krioklys buvo tarytum sustingęs laike. Besiliejančios kaskados dabar atrodė kaip milžiniški ledo durklai, iš viršaus smingantys žemyn tarp nugludintų apšerkšnijusių akmenų, iki pusės paskendusių upės lede.

Mergaitė visa savo siela kvėpė gaivų žiemos orą, tai padėjo jai aprimti, išmesti visas nereikalingas mintis ir eiti toliau. Ji palinko į priekį ir atsargiai nuleido vieną koją ant užšalusios upės. Nors ledu ėjo ne pirmą kartą, visuomet įvertindavo jo storį, ypač kai diena būdavo šiltesnė. Bet net ir dabar, pastuksenusi kulnu paviršių, ji nepastebėjo jokio bangavimo ar pro šonus išsiliejančio vandens, o ir pats ledas buvo žaliai mėlynos spalvos, tikrai atrodė tvirtas.

Ravena ėjo neskubėdama, nedarydama jokių staigių judesių, o ir skubėti nebuvo reikalo, norėjo tik apsilankyti Krištolo rūmuose. Ledas ties viduriu atrodė kiek plonesnis nei šonuose, bet tai niekada netrukdė be problemų jo praeiti. Akmenų takas, kurį ji kirsdavo, taip pat buvo užšalęs, lipdama juo mergaitė greičiausiai nuslystų ir susilaužytų kojas, tad kur kas saugiau buvo eiti pačiu ledu.