Išaušus rytui Ravena prabudo miegamajame, nors niekaip negalėjo prisiminti, kaip į jį nuėjo, bet kadangi miegojo su visais drabužiais, padarė išvadą, kad greičiausiai užmigo ant sofos, ant kurios praleido visą vakarą su Goda, o Gordonas nenorėdamas žadinti ją čia ir atnešė. Mergaitė nežinojo, kiek dabar valandų, tad negaišdama nusimetė nuo kojų antklodę, nuėjo į vonios kambarį ir vėsiu vandeniu nusiprausė veidą. Grįžusi į kambarį ir spėliodama, kiek dabar valandų, ji pažvelgė pro langą į saulės nuauksintą dangų, kuriame nesimatė nė vieno debesies, tik aplinkui neramiai skraidantys paukščiai.
Liūdnai atsidususi, Ravena išlindo į koridorių. Jau buvo belipanti laiptais žemyn, bet sutikusi Gordoną stabtelėjo.
– Labas rytas, Ravena, – mandagiai pasilabino jis. – Kaip tik planavau tave žadinti, mes su Goda jau paruošėme stalą. Po pusryčių norėsiu rimtai su tavimi pasikalbėti.
– Ar tai susiję su tolimesniais mūsų planais?
– Taip, su jais, bet ir su kai kuo kitu. Pasistenk dabar per daug apie tai negalvoti, Goda mūsų jau laukia.
– Na gerai, – sutiko Ravena, sekdama Gordoną iš paskos, kol galiausiai jie pasiekė virtuvę. Mergaitė tylėdama įsitaisė prie stalo, niekaip negalėdama atsistebėti patiektu maistu. Viskas kvepėjo labai gardžiai, bet ji nenorėjo kibti į valgį pirma, tad palaukė, kol Gordonas dar atneš arbatos. Goda tuo metu jau laikė garuojantį puodelį.
– Būtų visai smagu, jei apsilankytum čia dažniau, – prakalbo ji. – Galėtume kartu ką nors nuveikti, aprodyčiau tau geriausias Šešėlių karalystės vietas.
– Taip, būtų neblogai, – šyptelėjo Ravena.
– Nepamiršk, kad tau reikia mokytis, – priminė Gordonas ir paslinkęs Ravenai puodelį įsitaisė priešais mergaites.
– Bet aš juk negaliu visą laiką tik mokytis, man reikia ir laisvų dienų.
– Žinau, Goda, bet tik savaitgaliais. Privalai mokytis stropiai, jei nori tapti žyne, kitaip tavo mokymosi metai nueis veltui.
– Puikiai suprantu, bet ar galiu šiandien pas Aristėją neiti?
– Nemanau, kad jam tai patiktų.
– Bet aš tik noriu padėti tau, kai keliausi pas Tasdarą išlaisvinti kalinių, – nusiminusi ji pažvelgė į tėvą. – Kaip galiu ramiai mokytis, kai žinau, kur ketini veltis?
– Nepamiršk, kad turiu Elzaro amuletą, jeigu pavyks, panaudosiu jį prieš Tasdarą, tau nėra dėl ko nerimauti. Be to, vis dar nemoki tinkamai naudotis savo galiomis, Tasdaras tuo tikrai pasinaudotų, pameni, kaip buvo tada su Rodžeriu?
Klausydamasi jų pokalbio, Ravena nepratarė nė žodžio, tik tyliai dūsavo. Jai buvo apmaudu ir tuo pačiu liūdna, nes jų bendravimas jai priminė tai, kad pati su savo tėvu niekada taip nuoširdžiai nekalbės ir nesėdės prie bendro stalo. Aišku, ji net ir nenorėjo to daryti su Tasdaru, bet tik dabar suprato, kokia stipri gali būti ne tik mamos, bet ir tėvo meilė. Gyvendama su Lina ir Rodžeriu, ji taip ir nepatyrė to jausmo, kai šalia tėvo gali jaustis visiškai saugi, ką tikriausiai jautė Goda, būdama šalia Gordono. Blogiausia tai, kad net ir tikroji mama jos atsisakė, o Lina, kurią mylėjo nuo pat mažens, šiuo metu negalėjo jos palaikyti.
Goda papusryčiavo pirma ir vis raginama tėvo susiruošė eiti pas Aristėją. Galiausiai virtuvėje liko tik Gordonas ir Ravena.
– Tau viskas gerai? – paklausė jis, pastebėjęs, kad ji beveik nepalietė savo valgio.
– Taip, žinoma, – linktelėjo ji. – Tik prisiminiau kai ką labai svarbaus, manau, kad turėčiau tai pasakyti...
– Gali drąsiai sakyti man viską.
KAMU SEDANG MEMBACA
Demono vaikas (III dalis)
FantasiNesantaika su Arela sugriauna Ravenos viltis ramiai gyventi gimtojoje planetoje ir ji vėl įsitraukia į naujų įvykių sūkurį - ant pečių užgriūva našta surasti dingusią Azryato princesę ir išgelbėti Rebeką iš Tasdaro nagų. Tačiau apimta sielvarto ji n...
