Demono vaikas (III dalis)

Tryliktas skyrius. Kelionė į praeitį (3)

Gordonas juto, kaip Ravena įsikibo jam į ranką, ir iš visų jėgų, kol dar neužsivėrė vartai, patraukė ją į save. Jau pamanė, kad nebepavyks jos sugrąžinti, bet patempė stipriau ir ji visu svoriu uždribo ant jo. Lygiai tą pačią akimirką iš vartų liko tik maža siaurymė, ir sublykčioję paskutinį kartą jie galiausiai visai dingo. Lengviau atsikvėpęs, žynys paleido mergaitę. Toji pakėlusi į jį akis nekaltai šyptelėjo.

– Ką ten taip ilgai darei? – paklausė jis. – Jau maniau, kad nespėsi grįžti laiku.

Užuot atsakiusi, ji ištiesė jam amuletą.

– Man pavyko, gavau tai, dėl ko visą laiką taip stengiausi. Galbūt su juo pavyks įveikti mano tėvą.

– Tikrai? – Gordonas nustebęs paėmė amuletą už grandinėlės ir atidžiai jį apžiūrėjo.

– Per tą valandą sužinojau daugybę naujų dalykų, nė neįsivaizduoju, nuo ko pradėti viską pasakoti.

– Ir nereikia pasakoti, galiu peržiūrėti visus tavo kelionės prisiminimus.

Ravena sutrikusi jau norėjo klausti, kaip jis tai padarys, bet nespėjo – švelni ranka nusileido jai ant kaktos. Pajutusi šilumą, mergaitė užsimerkė ir leido jam atlikti tai, ką suplanavo. Taip pat užmerkęs akis, Gordonas susitelkė į minčių skaitymą, ir visai netrukus įvairūs vaizdiniai skriejo jam į pasąmonę. Jis aiškiai matė, kaip Ravena persikėlė į praeities Azryatą, sutiko Nobilijų, kuris vėliau ją užpuolė, kaip pasirodė Azara ir padėjo jai nusigauti į Elizos kambarį ir atidavė Elzaro amuletą. Tie vaizdai iškilo jam prieš akis kaip labai ryškūs sapnai, jis girdėjo kiekvieną jų ištartą žodį ir nejučia šyptelėjo.

– Dabar viskas aišku, – pagaliau atsitraukdamas prakalbo. – Pažinojau Nobilijų, jis buvo vienas iš Zurato ordino narių, bet tuo pačiu turėjo ir piktų kėslų. Deja, tai sužinojome ganėtinai vėlai...

– Bet jeigu jis atvyko iš ateities, tai reiškia, kad šiame laikmetyje jis vis dar kažkur yra, nes į praeitį keliaus tik daug vėliau, tiesa?

– Taip, bet šiuo metu nežinome, kur tiksliai jis galėtų būti. Žlugus ordinui visi nariai buvo arba nužudyti, arba apsimetę mirusiais persikėlė gyventi į Žemę.

– Bet kodėl pati Azara slepiasi? – niekaip negalėjo suprasti ji. – Argi ji nėra viena iš stipriausių burtininkių ir negalėtų kaip nors įveikti mano tėvo?

– Nemanau, kad sugebėtų, – giliai atsiduso jis. – Gal ji ir stipri, bet Tasdaras dar neparodė visų savo gebėjimų, niekas nežino, kokiame jis iš tikrųjų lygyje. Be to, Azara tau sakė, kad dar susitiksite ateityje, neabejoju, jog yra kažką suplanavusi. Tik štai, dabar bandau suprasti, kokie yra Elizos tikslai.

– Ką turite omenyje? – susidomėjo Ravena, įdėmiai nužvelgdama Gordoną. Jis buvo neįtikėtinai gražus, todėl ji greitai nusuko akis, nenorėdama, kad jis pastebėtų jos tyrinėjantį žvilgsnį.

– Na, juk pameni, kad Eliza iš kažkur sužinojo, jog tu keliausi į praeitį paimti amuleto, ar ne? – pažvelgė į ją žynys. – Bet iš kur? Keliauti į ateitį ji negalėjo, nes Chrono laikrodis visą laiką buvo pas mane.

– Plius, niekas daugiau apie jį nežinojo, – pridėjo ji. – Bet gal yra dar kažkoks būdas keliauti laiku?

– Būtent apie tai ir galvoju. Truputį palauk, galbūt rasiu atsakymą.

Gordonas patogiai įsitaisė prie stalo, atsirėmęs alkūnėmis užsidėjo pirštus ant smilkinių ir užsimerkė. Ravena nesuprato, ką jis ketina daryti, bet kantriai laukė, nenorėdama jam trukdyti.

– Paaiškinimas yra, – galiausiai prakalbo jis. – Fantazija sakė, kad viską man papasakos.

Ravena nieko neatsakė, tik įdėmiai stebėjo jo susikaupusį veidą. Daug kartų buvo girdėjusi apie Pirmapradę deivę, bet niekada jos nematė, išskyrus iš vitražo Krištolo rūmuose ir skulptūrėlės Rebekos kambaryje. Taip, Rebeka... ji vis dar nepamiršo, turėjo iš Tamsos tvirtovės išlaisvinti ne tik Liną, Agnesę ir Loreną, bet ir ją. Jau praėjo tiek laiko, kai Rebeka ten kalėjo, mergaitė siaubingai dėl jos nerimavo, neįsivaizduodama, ką Tasdaras su ja daro, bet buvo tikra, kad Gordonas jai padės taip pat, kaip padėjo nusigauti į praeitį.