Demono vaikas (III dalis)

Vienuoliktas skyrius. Visatos istorija (2)

Gordonas sėdėjo prie savo rašomojo stalo, kaip įprastai apsikrovęs daugybe popierių, tačiau šiuo metu jį labiausiai domino į ritinėlį susuktas pirminis Žynių pergamento variantas, apie kurį jam papasakojo Aukščiausioji deivė Fantazija. Rasti jį senojoje bibliotekoje nebuvo lengva, jis užtruko keletą valandų, kol iškuitė visus rankraščius ir apieškojo apdulkėjusias senas saugyklas, bet nepasidavė, nes nujautė, kad verta. O dabar tas popierius gulėjo jam tiesiai prieš akis. Sunkiai įskaitomos raidės gelsvame fone buvo įrodymas, kad pergamentą lietė ir tyrinėjo daugybė praeities žynių, kurie greičiausiai buvo daug išmintingesni už jį ir be priekaištų atliko savo darbą. Prisiminus naująją žynę Agatą, Gordonui net suspaudė širdį. Nejaugi iš tiesų dievai silpnino jo galias, kad jo vietą užimtų kita? O gal tai tebuvo atsitiktinumas?

Pasidėjęs pergamentą tiesiai prieš save, žynys akimis keliavo per eilutes, bandydamas atsekti senojo ir naujojo pergamentų skirtumus, nors niekaip negalėjo suprasti, kodėl Fantazija to norėjo, juk senasis jau seniai nebegaliojo, koks skirtumas, kokios jame surašytos taisyklės? Ir vis dėlto ramybės nedavė mintis, kad galbūt jis kažką praleido arba dievai nuslėpė dalį informacijos, kurią dabar išpirkdami kaltę bandė pasakyti.

Nepastebimai Gordono akys pasiekė pergamento vidurį, bet staiga jis griebė popierių į rankas ir dar kartą perskaitė tas pačias eilutes.

– Ne, negali būti... tik ne tai...

– Tėti? – Goda pravėrė darbo kambario duris ir sunerimusi pažvelgė į jį. – Kodėl tu vis dar čia?

Atsisukęs į ją, žynys vos matomai šyptelėjo ir patraukė į šalį šūsnį popierių.

– Atleisk, turiu nemažai darbo, neatkreipiau dėmesio į valandas.

Mergaitė sunkiai atsiduso ir uždariusi paskui save duris įsitaisė priešais Gordoną.

– Žinai, kad siaubingai dėl tavęs jaudinuosi. Gal galėčiau kuo nors padėti, kad greičiau užbaigtum darbus?

– Man viskas gerai, – tikino jis. – Tiesiog nėra lengva valdyti Šešėlių karalystę, vis mažiau ir mažiau laiko praleidžiu su tavimi.

– Puikiai suprantu, kad tavo darbas labai svarbus, o namuose pabūti galiu viena, man jau nebe penkeri.

– Taip, žinoma... – susimąstęs nutęsė jis. – Būtent dėl to manau, kad jau būtų pats metas pradėti žynių mokslus.

– Tikrai?! – mergaitė iš džiaugsmo net pašoko nuo kėdės. – Jau kelis mėnesius laukiau, kol tai pasakysi.

– Pirmas dalykas, kurio turi išmokti, tai kantrybė, – šiek tiek pavargusiu balsu ištarė jis. – Jeigu vis dar prisimeni, sakiau, kad norėdama tapti žyne privalai žinoti Visatos atsiradimo istoriją, ar ne? Būtent tai dabar ir mokysimės. Nežinau, kaip tiksliai paaiškinti, bet tai, ką sužinosi, tavo pasaulio supratimą pakreips visiškai kita linkme.

– Nejaugi? – kilstelėjo antakius Goda.

– Tuoj viską suprasi, – švelniu balsu ištarė Gordonas. – Eime į treniruočių kambarį, ten viską ir parodysiu.

– Parodysi? Tiesiog dabar?

– Taip, nėra ko delsti. Planavau parodyti rytoj, bet kuo greičiau išmoksi, tuo bus geriau mokytis kitus, žyniams reikalingus dalykus.

Gordonas pakilo ir mostelėjo ranka sekti iš paskos. Goda nieko nesakiusi pakluso. Tam, kad pasiektų treniruočių kambarį, jie nusileido į pirmą aukštą, ir vos tik Gordonas atidarė šalia bibliotekos esančias duris, mergaitė net aiktelėjo iš nuostabos. Priešais juos atsivėrė ne šiaip treniruočių kambarys, o milžiniška balta salė. Ji buvo visiškai tuščia ir tokia erdvi, kad nesimatė jos sienų.