Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

1

       Alisa vienintelė ir nepakartojama, nors kartais ir keista. Dianai norėjosi ją džiuginti, o neliūdėti kartu. Atsistojusi nusivalė sniegą nuo savo striukės ir tęsė:

- Vakar vakare nugirdau, kaip jis sakė mamai, jog senis Nojus taip išsigandęs, jog net bijo išeiti į savo paties kiemą.

- Nieko čia keisto. – Subambėjo Alisa toliau vengdama Dianos akių.

- Dar senis Nojus sakė, jog tarp tų poros pilkų vilkų, buvo vienas baltas. Jis buvo dvigubai didesnis už paprastą vilką ir, dar jis sakė, jog to vilko akys švietė raudonai.

- Melas. Mano mama nė už ką nepatikėtų tokiu pasakojimu. – Pakėlusi vieną antakį, suabejojo ar tai išvis gali būti tiesa.

- Nežinau, tiesa tai ar ne, - suabejojo Diana šiurpoku balseliu. - Bet prie ežero nebenoriu eiti. Be to mama neleidžia.

- Tiek to, - numojo ranka Alisa, nenorėdama pradėti pyktis su Dianos tėvais ir atsistojo. – Gal nueikime prie miško?

- Ne, kažkaip nesinori...

- Bijai netikrų vilkų? – Alisa pradėjo juoktis.

- O tu nieko nebijai? Pažiūrėčiau, ką tu darytum , jei sutiktum vilką. Tikrą vilką. – Diana sukryžiavo rankas. – Tave gąsdina net įprasti dalykai, kaip žaidimas kamuoliu ar blogi pažymiai. Praeitą vasarą, tu net išsigandai savo mamos su lazda taip staigiai pradėjusi verkti. Pameni? Visi kas matė prapliupo juokais. O kai šalia kažkas užsimoja, tu nenormaliai susigūži... Kartais bijau, ką daryti, nesinori tavęs gąsdinti be reikalo.

- Jo.... Aš tikrai bijau tokių labai didelių vilkų, baltų su raudonomis akimis. – Alisa nurijo sunkų gomurį ir mikliai praleido Dianos žodžius pro ausis. – Tai ką tada nori veikti?

- Gal tiesiog pasivaikščiokime po kaimą? – Pasiūlė Diana.

- Galim.

       Mergaitės paėmė vieną kitą už rankos ir nužingsniavo kaimu. Alisa juto, kaip šąla kojų ir rankų pirštai, tačiau nuotaika buvo per ne lyg gera, kad atkreipti dėmesį į tokią smulkmeną. Užsimerkusi pajuto, kad draugės negąsdina nei šaltis, nei vilkai. Žvarbus vėjas papūtė tiesiai į mergaičių veidus versdamas jas nutilti, tačiau beprasmiškai, tai nei kiek nesugadino geros nuotaikos. Kaimas, apsaistytas šalčio rūbu, ramiai miegojo po savo patalu ir skambus draugių juokas ir keliamas triukšmas, negalėjo jo prižadinti. Staiga Diana atsistojo prieš Alisą ir sušuko:

- Pavyk, jei gali!

        Tai tariusi, pradėjo bėgti slidžiu kaimo keliu. Alisa nusišypsojo ir nusprendė, bet kokia kaina pasivyti savo draugę. Toli Diana nenubėgo, už keliasdešimt metrų Alisa greitai ją pavijo. Mergaitės atsidūrė šalia niūrių senės Marijos namų, apšepusių ir aptvertų sena supuvusia tvora. Net nebandydamos nurimti, jos šūkavo ir juokėsi, mėtėsi sniegu ir bėgiojo. Trūktelėjo užuolaida, susirūpinęs veidas pažvelgė kieman. Žaisdamos nepastebėjo, kaip jas slapčia kažkas stebi.

- Duok man ranką! – Žaismingai sušuko Diana.

          Alisa išpūtė didelį šalto oro gūsį Diana tiesiai į veidą. Ta nusijuokė, Alisa švelniai atsakė tuo pačiu ir ištiesė ranką. Diana tvirtai įsikabino, lyg niekada nepaleisianti ir mergaitės pilnos džiugesio, pradėjo dainuoti ir suktis ratu. Nuo šalto žiemos oro, saulės spindulių, balto sniego ir Dianos juoko, Alisai pradėjo suktis galva. Žiūrėdama Dianai tiesiai į jos mėlynas ir pilnas laimės akis, Alisa netyčia paslydo ir suklupo, o tada ėmė griūti tiesiai ant Dianos. Pasimetusi ir neatlaikiusi draugės svorio, Diana bandė dešine ranka kabintis už šalia esančios medinės tvoros, tačiau griuvo tiesiai ant nugaros. Pasigirdo skambus medienos traškesys ir Diana suriko iš skausmo. Persimainęs draugės žvilgsnis, aidu per kaimą nuskambėjęs riksmas, privertė Alisą krūptelėti. Ji gulėjo ir aimanavo tiesiai ant senos supuvusios tvoros skeveldrų. Akimirkai Alisa apšalo nuo minties kas dabar bus, kas jos laukia, jei sužinos tėvai ir kokie pasiutę jie bus. Visai neberūpėjo, kas nutiko Dianai, tai vis tiek nėra taip blogai, kaip grįžti namo prisidirbus. Prisėdusi, delnais užsidengė veidą ir baimė suparalyžiavo ją.

„Mama su tėčiu mane užmuš, jei sužinos, kas čia nutiko..."

- Auč, mano ranka... - Sumurmėjo Diana, atsisėdo, pajudino riešą ir lyg niekur nieko nusijuokė. – Nu ir betvarkę mes čia padarėm!

- Nejuokinga, Diana. Kam taip rėkti jei nesusižeidei rimtai? – Alisa pabalo ir apšalę raudoni skruostai smarkiai išsiskyrė veide. Kaip toliau seksis draugei, Alisai neberūpėjo. – Kas dabar man bus nuo mamos?

- Nežinau, - Diana nerūpestingai palingavo galvą ir jau ruošėsi eiti toliau. Mergaitės akyse nesimatė nei kruopelytės baimės ar gailesčio dėl nutikimo, priešingai, jos ir vėl buvo pilnos vaikiško džiaugsmo ir šėlsmo. – Jei nenori, kad mus čia kas nors pamatytų, geriau eikime iš čia kuo greičiau.

         Alisa atsistojo, jos rankos išdavikiškai drebėjo. Pasimetusi, ką jai daryti – bėgti iš čia kol niekas nepamatė ar likti sutikti savo bausmę už neapdairumą. Bėgti nuo bausmės visada baigdavosi tik blogiau. Ji sustingo vietoje.

- Na ko stovi? – Tyliai tarė Diana ir nervingai ėmė trypsėti koja.