Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

5

Jos užėjo į namų vidų. Alisa sunkiai pradėjo kvėpuoti ir stengėsi valdyti savo kūną, kad neišsiduoti, jog labai bijo. Nuleidus galvą sekė iš paskos, bijodama nuklysti į šoną. Dabar geriausia buvo tapti vaiduokliu ir nebeegzistuoti, kol mamos įniršis nenurims.

„Jei užmerksiu akis ir nekreipsiu dėmesio į skausmą, tai viskas greitai pasibaigs." - Ramino ji save.

- Tu pastoviai keli man gėdą! - Pradėjo šaukti mama, o tada atsisuko. Tapti nematomai nepavyko. - Kodėl tu negali būti tokia, kaip visi normalūs vaikai?! Kas su tavimi, po galais, negerai?!

Alisa nieko neatsakė ir nusivilko batus ir striukę. Tylėti tokiose situacijose, kai tėvai pasiunta dėl bet kokio menkniekio, buvo geriausia laiko patikrinta išeitis.

- Eik greičiau vidun, ko čia spoksai?!

Ji greitai pakluso ir nuėjo į kambarį. Jame prie stalo sėdėjo jaunesnieji broliai, o jauniausioji sesutė ramiai miegojo savo lovelėje, šalia stalo. Nežinodama, ko tikėtis ir ką ji gali padaryti, kad mama mažiau pyktų, liko stovėti tarpduryje.

- Ko čia spoksai?! Eik prie stalo greičiau!!!

Prisėdusi, rankas nuleido po stalu. Ji atsargiai pažvelgė į mamą, kurį griežė iš pykčio dantimis. Lengvu akies kampučiu tikėjosi, kad mama atleis. Viduje pažadėjusi sau, kad daugiau niekada tai nepasikartos, Alisa pažvelgė į mamą pilnu meilės ir kaltės žvilgsniu. Motinos veidas persikreipęs nuo pykčio, net neketino suminkštėti. Supratusi, jog mamą vėl užpuolė pykčio priepuolis ir geriausia, kaip ji sau galėjo padėti buvo - tylėti ir kentėti, o kai pyktis praeis, apsimesti, jog nieko ir neįvyko. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, tiesiog susitaikai ir atlaikai, dar vieną smūgį.

- Kai žmonės valgo, rankos turi būti ant stalo!!! - Tarė ji pro dantis piktai pažvelgusi į Alisos rankas. - Nors tokiai kaip tu, ką čia aiškinsi, lyg tu sugebi ką suprasti...

Ji greitai padėjo rankas ant stalo. Mama apdovanojo ją piktu žvilgsniu ir pati prisėdo prie stalo. Prie stalo visi valgė išskyrus ją, Alisą. Mama prieš išeinant aiškintis su seniu Haroldu, matyt, su broliais pietavo, todėl dabar ji pratęsė savo malonų užsiėmimą. Pasijutusi pasimetusi, jog neturi lėkštės, Alisa ėmė stebėti stalą. Valgyti nebuvo jokio noro, atrodė pilve įstrigo akmuo.

- Ir ko tu sėdi? Ko tu lauki? Manai esi kokia karalaitė, kuriai tarnai atneš pietus? - Mama užsimojo šaukštu ir broliai instinktyviai pasilenkė, saugodami savo galvas. Jie puikiai suprato, jei neklius seseriai, tai klius jiems.

Alisa greitai suprato jos užuominą ir atsikėlė nuo stalo. Ji mikliai nubėgo į virtuvę, įsipylė sau karštos sriubos ir su lėkšte rankose, greitai sugrįžo prie stalo. Atsargiai papūtė į karštą šaukštą, o po to pradėjo tyliai siurbčioti karštą sriubą. Maistas degino gerklę, tačiau skonio ji nejuto. Jaudulys drebino kūną versdamas pamiršti apie maistą.

- Ne taip netinka! Kur tai matyta! - Piktai sušuko mama ir atsikėlė nuo stalo.

„Ne prašau nereikia... Neskriausk manęs..." - Alisa nedrįso pakelti akių nuo maiste plūduriuojančios morkos.

Jaunesnioji Alisos sesutė pradėjo kukčioti savo lovelėje, lyg pajutusi, kad vakaras nebebus ramus.

- Žiūrėk ką padarei! Dabar ji verkia! Čia viskas per tave, tai tik tavo kaltė! - Kristina ėmė pirštu badyti i verkiantį kūdikį. - Kiek man galima jus kentėti?! Iš jūsų jokios naudos, tik nuostoliai!

„ Aš viską padarysiu gerai, kad tik tu liktum patenkinta, tik prašau neskriausk manęs..." - Alisa sukaupė visą drąsą ir jau ketino pulti raminti sesutę, bet mama priėjo prie lovytės pirma. Nusprendusi jai neužkliūti, Alisa prisėdo prie stalo.

Priėjusi, piktai ir niekinamai pažvelgė į verkiantį kūdikį. Paėmusi ją ant rankų ėmė siūbuoti ir niūniuoti kažkokią melodiją. Melodija Alisai patiko ir netgi skaidrino įtampą. Atrodė, mama nurims ir atleis jai. Kai mergytė nurimo, mama staigiai atsisuko į Alisą ir įbedė į ją savo piktą paniekos kupiną ir šaltą žvilgsnį. Pilnos neapykantos akys, atrodė niekada nebetaps švelnesnės.

- Juk sakiau tau, taip netinka! Tu ką, negirdėjai?! - Stengėsi tarti tyliai, bet nepavykus, kūdikis vėl ėmė verkti.

Alisa pasimetė, nustojo makaluoti šaukštu sriuboje ir nuleido rankas. Baimė atsispindėjo veide, gerklėje įstrigo sunkus gomurys, o širdis daužėsi kaip pašėlusi, su viltimi, kad mama nebepyks ir mylės ją kaip anksčiau.

- Tu neši tik gėdą šiems namams! Kam aplamai tave gimdžiau!!! - Sušuko ji.

Viskas visada prasidėdavo nuo įžeidinėjimų, tokios pradžios galas visada baigdavosi liūdnai. Alisa norėjo puoselėti trapią viltį, kad šį kartą bus kitaip, bet įtampa, kurią mama skleidė po kambarį žlugdė visas turimas viltis. Sesutė nurimo, bet kūkčiojo, tačiau Kristina nekreipė į ją jokio dėmesio. Greitai ir netikėtai pribėgusi prie Alisos, griebė lėkštę su sriuba ir išpylė ją tiesiai Alisai į veidą.

- Auč, skauda! - Iš netikėtumo sušuko Alisa ir pradėjo rankomis trinti veidą ir kitas nudegintas kūno vietas. Į akis nepateko, bet veidą ir kaklą bjauriai degino, nieko nelaukius mergaitė nusivalė veidą į megztuką.

- Ko tu čia rėkauji?! Nori, kad kaimynai mus išgirstų? Manai, mažai man gėdos pridarei?! Ką? - Priėjusi arčiau ėmė sukti ausį ir Alisa iš skausmo suriko. - Ir dar drįsti gadinti daiktus, kuriuos tau perkam?! Tu bent įsivaizduoji kiek tai kainuoja? Tokia nevykėlė kaip tu, net ir tų sušiktų grašių neuždirbsi, kad apsirengti.

Alisa nieko neatsakė ir toliau atsargiai trynė rankomis nudegintas vietas. Veidą ir kaklą smarkiai perštėjo, tačiau, stingdoma baimės, nedrįso nei prabilti, nei sujudėti, nei kažkaip sau padėti ar prašyti pagalbos. Akyse kaupėsi ašaros, kurias geriausia buvo dabar paslėpti. Kentėti buvo įprasta, todėl nepabūgusi, Alisa stengėsi leisti jai išlieti pyktį, o tada vėl apkabinti mamą ir sušnabždėti jai į ausį, kaip smarkiai ją myli.

„Jei trukdysiu jai, viskas truks tik ilgiau, o ji dar labiau pasius..." - Mąstė nuleidusi akis.

- Ar matai kokią betvarkę čia padarei! Tai tik tavo kaltė! Ar girdi?! Tik tavo! Tu manai, po to ką padarei Marijai, tau galima bus valgyti?! Tu manai esi to verta?! Galvoji, jog esi verta mano pastangų ir to maisto kurį gaminau?! Tu net nepaklausei mano leidimo, ar galima valgyti!! Ir ar aplamai, ar tu to verta!!!

Mažoji Alisos sesutė, nuo keliamo triukšmo jau nebekūkčiojo, o vėl rėkė. Broliai sėdėjo tyliai, nuleidę galvas ir bijodami tarti kokį žodį. Bandydami įsiterpti, puikiai žinojo, jog klius ir jiems. Alisa galiausiai užsidengė veidą delnais ir nesusitvardžiusi pradėjo verkti, taip, kad mama nematytų jos ašarų, nes kitaip vakaras nusimatė dar liūdnesnis.

- Tu tik pažvelk, kokią betvarkę čia padarei! Ko tu sėdi?! Galvoji, viskas susitvarkys savaime?!

Tai tariusi, ji priėjo prie Alisos ir griebusi pasuko į save. Mergaitė pakėlė galvą ir pažvelgė į ją savo nekaltomis, apsiverkusiomis, vaikiškomis akimis. Mamos žvilgsnis buvo šaltas kaip žiemos pūga, o lūpos klastingai šypsojosi. Kruopelytė meilės, kurią tikėjosi rasti neapykantos žvilgsnyje, greičiausiai paskendo pyktyje. Nieko nelaukdama, mama spyrė iš kojos tiesiai į Alisai į pilvą. Iš netikėtumo, ji suriko, parklupo, o po to ant grindų susirietė į kamuoliuką, rankomis laikydamasi už pilvo. Per visą kūną perėjo skausmas, nuo netikėto smūgio, galva pradėjo svaigti ir ją ėmė pykinti.

- Ko tu čia guli, ilsiesi?! - Toliau rėkė mama ir pritūpė šalia. - Kas visa tai tvarkys?! Tu verki?! Reikėjo galvoti prieš laužant tą nelemtą tvorą! Aš tave vis auklėju ir auklėju, o tu tokia nedėkinga! Baigi man visus nervus išėsti!