Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

4

Jos nuėjo ir paliko Alisą stovėti šaltyje ir laukti mamos. Pamačiusi, kaip mama su seniu Haroldu lėtai eina gatve, Kornelija ir Diana dar stabtelėjo prie jų ir apsimetė keletą žodžių, o po to jos ramiu žingsniu, apsnigtu keliu, nuėjo į kaimo gilumą. Keistas jausmas apėmė Alisą stebint kaip jos palieka ją, lyg matytų jas paskutinį kartą. Tolstant Diana su mama atrodė nebepasiekiamos, Alisa ištiesė ranką į priekį, bet jos jau dingo tarp sniego ir namų. Žvilgsnis pasisuko ir Alisa staigiai sustingo pamačius ją. Mama ėjo lėtai, neskubėdama, matyt laukė, kol ją pasivys senis Haroldas. Su kiekvienu artėjančiu mamos žingsniu, Alisos širdis vis smarkiau daužėsi, o visą kūną užpildė gerai pažystamas sunkumas ir baimė. Motinos žvilgsnis, šaltesnis už ledą, įdėmiai stebėjo ją, Alisą, o veide matėsi šalta ir dirbtina šypsena. Alisa nuleido akis ir sunkiai kvėpuodama ėmė tyrinėti savo batus, laukdama nuosprendžio.

„Ji viską jau žino... Dabar man galas... Įdomu, ką jai prišnekėjo tas bjaurus Haroldas, kad ji tokia įniršus? Taip klastingai ji visada šypsosi, kai siunta."

- Eime namo, Alisa. - Mamos balsas buvo malonus ir kalbėjo ji draugiškai. - Haroldas man papasakojo, ką tu ir tavo niekinga draugė čia prikrėtėte. Išdėstė viską iki pačių niekingiausių smulkmenų.

„Jo melai svarbesni, nei mano tiesa... Ir taip visada. Net nelieka vilčių, kad gali būti kitaip."

Alisa pakėlė galvą ir pažvelgė į savo motiną. Jos žvilgsnis iš arčiau atrodė dar šaltesnis, o veidas vis dar išsišiepęs, godžiai rijo Alisą akimis.

- O kaip bus su tvora? - paklausė senis Haroldas ir parodė pirštu į savo kiemą. - Mergiotės padarė mano namams žalą!

- Rytoj ateis mano vyras ir pažiūrės ką galima čia padaryti. - Atsakė Kristina, Alisos mama. Ji tingiai tyrinėjo savo nagus ir net nepažvelgė į tą pusę, kur prieš porą akimirkų nukrito Diana.

- Gerai. Tada lauksiu jo rytoj. Kartu su Tomu. - Tai taręs senis Haroldas ir apsisukęs nuėjo į savo namus.

- Eime namo, Alisa. Namie mums reikės rimtai pasikalbėti. - Ledinis balsas praskverbė mergaitę kiaurai ir mama ir metė į dukrą niekinamą žvilgsnį.

Vos tik tai tariusi, klastinga šypsena mikliai dingo nuo jos veido. Alisa nervingai ėmė graužti apšalusius rankų nagus ir vengdama bet kokio mamos žvilgsnio.

- Baik graužti savo pirštus! Ar nepakankamai man šiandien pridarei gėdos?! - Piktai, tarė ji ir sugriežė dantimis, o tada suspaudė kumščius.

- Aš, atsiprašau, mamyte... - Tarė Alisa, bet vis tiek stebėjo sniegą. Tą patį baltą sniegą, kuris visai neseniai reiškė linksmybes su Diana, o dabar tebuvo vienintelis objektas leidžiantis vengti jos akių - Mes nenorėjome, mes tik žaidėme...

- Tu atsiprašai?! Ne, man taip netinka. Eik namo greičiau!!! - Ji apsidairė, o tada piktai sugriebusi ir iš visų jėgų suspaudusi, papurtė Alisą už striukės.

Alisa juto, kad kaupiasi ašaros, bet stengėsi visomis įmanomomis jėgomis tai paslėpti. Sniego stebėjimas taip nebegelbėjo, kaip ankščiau.

- Ar girdi mane? Namo! Tučtuojau!!!

Apšalusi, ledinė gatvė, kuria jos abi ėjo, atrodė Alisai šilta ir jauki, palyginus su jos namais gatvės gale. Žingsnis po žingsnio, o namai vis artėjo. Mama spartino žingsnį, nekantraudama kuo greičiau dingti nuo smalsių kaimynų akių, bet Alisai kiekvienas žingsnis sekėsi vis sunkiau ir tempas lėtėjo. Dalis mergaitės norėjo bėgti ir neatsigręžti, o po to niekada čia daugiau nebesugrįžti. Tik bėgti nebuvo kur, nebent į šaltą mišką, kur jos niekas niekada nesuras. Gyvos.

- Eik greičiau! - Sušuko mama ir atsisuko. Atrodė, jos neapykanta tuoj išsilies per kraštus ir suteps baltą ir purų sniegą.