Š𝗮𝗹𝘁𝗶𝘀

9

Alisa nepakluso. Ji atsisėdo ir pažiūrėjo į mamą pilnomis meilės ir vilties akimis. Akimirkai, ašaros nustojo riedėti ir ji ėmė tikėtis geriausio. Galbūt mama pagailės jos, ir tada Alisa prisiekė sau, kad daugiau niekada nieko niekam negadins, bus atsargi ir nudirbs visus darbus, tik, kad mama atleistų jai.

„Galbūt, jei parodysiu, kad gailiuosi ir kaip ją myliu, ji nedarys to..."

Jos žvilgsnis maldavo nedaryti to, tačiau šaltas mamos veidas, trumpam sustingo, o po to ji vėl prapliupo juokais. Kristina užsidengė veidą delnais, o po to ėmė rauti sau plaukus. Netrukus ji nurimo ir vėl atrodė įprastai.

- Dėk rankas ant stalo. - Griežtai tarė ji.

Alisa sudvejojo, jai iki paskutinės akimirkos norėjosi tikėti, jog mama nedarys to. Jau ketino ištarti, kaip smarkiai myli, jog ji pati geriausia, kai mama staigiai pertraukė jos mintis:

- Ant stalo. Tučtuojau.

Viltis ėmė gesti jos akyse ir akių kampučiuose pasirodė skausmo pilnos ašaros.

- Prašau, nereikia... - Tyliai, vos girdimai pratarė ji.

- Reikia. - Dar šalčiau atsakė ji. - Ant stalo!!!

Alisa nuleido galvą ir prisėdo prie stalo. Mamos akių ji nebenorėjo matyti. Mergaitės viduje tūnojo nuodingas skausmas, kuris savo sunkiai panešamu skausmu nuodijo kiekvieną jos kūno dalį. Atrodė, meilė niekur nedingo, bet neteisybė ir baimė užvaldė protą.

- Rankas. Dabar!

Ji lėtai padėjo kairę ranką ant stalo, o po to dešinę. Alisa užsimerkė, tačiau skausmo ašaros toliau riedėjo jos skruostais.

„ Jei, aš nieko nematysiu, tai man ne taip skaudės ir gal viskas pasibaigs greičiau..." - Galvojo ir guodė save.

Lazda sušvilpė ore ir deginantis skausmas perėjo per jos plaštakas. Neatlaikiusi skausmo, Alisa surėkė ir atsimerkė. Akimis stengėsi nežiūrėti į mamą, kad nepagautų jos neapykantos kupino žvilgsnio, kuris atneštų tik dar daugiau skausmo. Ji greitai rankomis apkabino save, o po to ėmė vieną į kitą trinti savo rankas. Oda paraudonavo nuo kirtimo žymių ir skausmas užgožė visas mintis ir jausmus.

- Grąžink į vietą!!! Aš dar nebaigiau su tavimi!!!

Apsiverkusi, puikiai suprato, jog čia dar ne pabaiga. Užsimerkė ir paklusniai padėjo rankas ant stalo. Kitos išeities nebuvo. O ir būti negalėjo. Niekas niekada jai nepadės ir viskas, kas belieka, tai kantriai ir ištvermingai laukti kol viskas pasibaigs. Rankas kirto antras smūgis, o po to dar sekė keli. Visą tą laiką, Alisa užsimerkusi tyliai kentėjo, o mama visą laiką juokėsi ir kalbėjo pati su savimi, - ją tikrai linksmino susiklosčiusi situacija. Alisa griežė dantimis iš skausmo ir vis tvardėsi, kad nepradėtų rėkti.

„Ar jau viskas? Kada bus pabaiga?" - Kūnas įsitempė ir susikaustė.

- Čia tau už tai, jog nepadedi man namie! - Ji dar kartą susmūgiavo Alisai per rankas. - O čia už tai, jog tokia, kaip tu, daro man gėdą prieš kaimynus ir kitus žmones! Ką jie galvoja apie mus, kaip tu manai?! Nieko gero! Ir viskas per tave!!! Tai tik tu kalta, kad mums taip nesiseka!!!

Mergaitė atsimerkė ir pažvelgė į savo motiną. Ji nustojo juoktis ir įsiklausė. Rankas gėlė nuo smūgių, skausmas šaltai perėjo per visą kūną. Alisa patraukė rankas nuo stalo ir apkabino save. Ji sunkiai galėjo pajudinti savo suakmenėjusius rankų pirštus, tie smarkiai skaudėjo, paraudonavo ir patino. Po oda matėsi kraujosruvos, artimiausiu metu delnai turėtų pamėlynuoti. Kūnas akimirkai atsipalaidavo ir viskas apie ką Alisa ėmė svajoti, kad tai būtų pabaiga. Mama nusisuko nuo jos, nusviedė lazdą kažkur šonan ir nuėjo prie durų. Alisa suprato, kas patraukė mamos dėmesį, iš koridoriaus sklido kažkokie garsai. Akimis sekdama kiekvieną jos judesį, juto, kad čia tikrai ne pabaiga, o ir įtampa pamažu grįžo.

- Neduok Dieve, čia kaimynai išgirdo kaip tu rėkauji. - Šaltai pagrasino mama ir sugriežė dantimis. - Jei čia jie, aš prisiekiu tau, nubausiu tave už tai. Tu dar nežinai, kokia aš galiu būti pikta.

Tai tariusi ji išėjo. Alisa susisuko į kamuoliuką ant grindų ir ėmė kukčioti. Visą kūną skaudėjo, atsikelti visiškai nebeturėjo jėgų. Ir prasmės. Ašaros nemaloniai degino skruostus, dar pasisekė, kad broliai nieko nematė ir visą patirtą siaubą ji galės laikyti paslaptyje. Rytoj ji apsimes, kad nieko nebuvo ir vėl jos mylės vieną kitą. Pagalvojusi, jog vėl viskas bus gerai, savo nusivylimui prisipažino, kad taip nebebus niekada. Alisa juto, kaip pyktis slopina meilę ir bando ją sunaikinti. Nors ji ir myli savo šeimą, bet mama pasielgė neteisingai. Dabar ji panoro tik vieno - dingti iš čia ir niekada nebesugrįžti į šiuos namus. Šitie namai neša tik skausmą, neviltį, baimę ir skleidžia absoliutų šaltį.